Shia musulmonai

IMAMO PAŽINIMAS

1 skyrius. Termino imamas supratimas

Imamu arba vadovu vadina tą, kas eina savo visuomenės priekyje ir vadovauja jam nustatytame socialiniame kelyje arba pagal tam tikrą politinę liniją, arba mokslinę ar religinę tradiciją ir, žinoma, atsižvelgiant į ryšį su jo terpe jo veiksmai bus platūs arba apriboti.

Šventoji islamo doktrina (kaip tai paaiškėjo iš ankstesnių skyrių) peržiūri visus žmogaus gyvenimo aspektus ir duoda reikiamas rekomendacijas.

Moralinis gyvenimas taipogi tarnauja kaip pavyzdys šventosios islamo religijos studijavime, kuri duoda būtinas rekomendacijas. Ji taip pat įsikiša į išorinį žmogaus gyvenimo būdą ir duoda rekomendacijas tiek individualiam, tiek ir visuomeniniam gyvenimui, peržiūri visuomeninio gyvenimo klausimus ir, atskirai imant, vadovavimo problemas.

Pagal išvardytus aspektus, imamatas arba religinis vadovavimas islame gali būti įgyvendinamas trimis keliais – islamiško vadovavimo metodu, islamiško švietimo išraiška ir įstatymų bei moralinio žmonių gyvenimo orietacija. Šiitai tokios nuomonės dėl to, kad islamo visuomenei reikia trijų įvardintų metodų, tas kas užima valdymo postą įvardintais keliais yra imamas ir dvasinis vadovas bei vadas, kuris turi būti paskirtas Allah‘o ir jo pasiuntinio ir, žinoma, didysis Pranašas buvo paskirtas Allah‘o.

2 skyrius. Imamatas ir didžiojo Pranašo paveldėjimas (palikimas) bei islamo valdžia

Žmogus savo Dievo duota esme neabejotinai supranta, kad jokia visuomenė, tokia kaip šalis, miestas, kaimas ar net šeima, nesvarbu kiek narių ją sudaro, negali egzistuoti be valdytojo, kuris valdo šios bendruomenės ratus ir jo valia išplinta atskiriems šios visuomenės nariams ir kiekvienas iš bendruomenės narių, esantys šio valdymo įtakoja, vykdo savo pareigas, priešingu atveju šią visuomenę apims anarchija ir ji suskils į atskiras dalis.

Todėl kiekvienas, kuris valdo visuomenę (didelę ar mažą) ir pritraukia ją prie savęs ir tam, kad egzistuotų, tuo atveju, jei panorės laikinai nebūti arba visam laikui palikti šį postą, turi išrinkti savo pavaduotoją arba įpėdinį (paveldėtoją) ir jokiu būdu nesutikti su tuo, kad gali palikti savo valdymo sferą be valdžios, be įpėdinio paskyrimo, palikti likimo valiai.

Šeimos galva, paliekantis šeimą keletui dienų ar mėnesių, kai nori atsisveikinti su savo šeimos nariais, paskiria vieną iš šeimos narių savo įpėdiniu arba pavaduotoju (arba ką nors kitą) ir patiki jam šeimos valdymą. Kokios nors įstaigos galva, mokyklos direktorius ar parduotuvės savininkas, turintis savo valdžioje tarnautojų, netgi kelių savo nebuvimo valandų laikui, paskiria vieną iš jų į savo vietą ir įpareigoja kitus jam paklusti ir t.t. Islamas – religija, kuri pagal dangiškos Knygos ir papročių tvirtinimą, atsiremia į dievišką esmę ir tai socialinė doktrina, kurios požymius gali pamatyti bet kuris susipažinęs ar nesusipažinęs su šiuo reikalu ir geranoriškumas, kurį turėjo Viešpats ir jo Pranašas šioje religijoje, neatmetami ir negali būti su niekuo lyginami.

Didysis Pranašas bet kurioje vietoje kur paplisdavo islamas, niekada nepamiršdavo socialinės sąjungos klausimo ir visuose miestuose, ir kaimuose, kur atsirasdavo islamo valdžia, per kiek įmanoma trumpesnį laiką paskirdavo valdytoją (atstovą) arba įgaliotinį ir perduodavo jo vadovavimui musulmonų reikalus.

Kartais kariuomenėms, vykstančioms į karą, paskirdavo daugiau nei vieną vadovaujantį ir Mutos kare jis paskyrė 4 vadovaujančius, nes jei mirtų vienas, antrasis galėtų tęsti jo darbą, o žuvus antrąjam – trečiasis ir t.t.

Jis taip pat didelį dėmesį skyrė įpėdinystės (paveldėjimo) klausimui ir niekada esant būtinybei neatsisakydavo šio reikalo. Visada, kai jis palikdavo Mediną, paskirdavo į savo vietą pavaduotoją. Kai jis norėjo iš Mekos persikelti į Mediną, iš anksto išrinko Ali kaip patikimą asmenį ir Ali, po to kai grąžino savininkams visus pas jį saugomus užstatus, patraukė į Mediną. Taip pat jo šviesybė Pranašas prieš mirtį paskyrė jo šviesybę Ali už jo ryškius nuopelnus ir asmenines savybes savo įpėdiniu.

Šiitai sako: visiškai neįmanoma (nesuvokiama), kad Pranašas būtų numiręs prieš tai nepaskyręs į savo vietą įpėdinio ir nenurodęs valdytojo musulmonų reikalų ir islamo visuomenės valdymui. Tai, kad visuomenės atsiradimas susijęs su eile bendrų įstatymų ir tradicijų, kurie turi apimti daugumą visuomenės narių ir jos tvirtumą bei stabilumą, pilnai priklauso nuo teisingo ir tinkamo valdymo tam, kad realizuoti gyvenime tuos įstatymus, šis klausimas negali būti pristatomas taip, kad jo reikšmė ir vertė galėtū būti paimta kaip žmogaus esmės klausimas arba gi iššauktų protingo žmogaus sumišimą. Taip pat negalima abejoti šio klausimo reikšme ir brangumu didžiajam Pranašui, vardan ko jis visaip save aukojo, kaip negalima abejoti didžiojo Pranašo genialumu, tobulybe, protu ir išmintimi (jau nekalbant apie mūsų pripažinimą jo dieviškojo apreiškimo ir pranašavimo). Didysis Pranašas, pagal hadisus užfiksuotus hadisų rinkiniuose, savo laiku išsamiai paskelbė apie dvasinį sutrikimą ir problemas apėmusias islamišką visuomenę, apie ydas, patekusias į islamą per dinastijas Al-e Marvan ir į juos panašias, kurie tyriausius islamo įstatymus paaukojo savo purviniems troškimams ir pasileidimui. Iš to kyla klausimas, kaip toks žmogus, kuris pranašavo įvykius būsiančius keli šimtai metų po jo, galėjo leisti aplaidumą svarbiausiuose įvykiuose, kurie įvyko tuojau pat po jo mirties, ir ignoruoti šitokį svarbų klausimą, ir nutylėti tokiame savaime suprantamame ir paprastame reikale kaip įpėdinio paskyrimas po savęs, nepamiršdamas kartu su tuo duoti planus (įsakymus) šimtams paprastų reikalų?

Jeigu įsivaizduotume neįmanomą, o būtent, kad islamiškos visuomenės įpėdinio nustatymas būtų atiduotas patiems musulmonams pradiniame islamo periode, vėlgi būtų būtina, kad didysis Pranašas pasakytų su tuo susijusią plačią (didžiulę) kalbą ir duotų būtinas rekomendacijas tam, kad musulmonai parodytų budrumą (akylumą) šiame klausime, nuo kurio priklauso islamo visuomenės egzistavimas ir augimas.

Žinoma, tokių pranašiškų kalbų ir religinių nurodymų niekada nebuvo, ir jeigu įsivaizduotume, kad jie buvo, tai asmenys atėję į valdžią po Pranašo, nepradėtų jiems prieštarauti, kai tuo tarpu pirmasis kalifas perdavė kalifato valdymą antrąjam kalifui pagal testamentą, o ketvirtasis pažadėjo kalifatą savo sūnui, antrasis kalifas – trečiajam kalifui tarybos nutarimu, susidedančios iš 6 žmonių, kurios vienas iš narių jis buvo pats ir sudarė šios tarybos taisykles (statutą), Muavia jėga privertė imamą Hasan‘ą sudaryti taiką ir po to kalifatą pavertė į karališkai paveldimą ir palaipsniui apribojo šventojo karo už tikėjimą islamo lozungus, šventi pamokymai ir susilaikymas nuo blogų poelgių, maldos atlikimas ir daug kitų dalykų  vienas po kito paliko islamo visuomenę ir islamo įstatymų aparato pastangos buvo bergždžios [1] (Imamato, valdžios paveldėjimo klausimais žiūrėti šiuos dokumentus: Istorija Jagubi, t. 2, psl. 26-61; Sirat Ibn Hišama, t. 2, psl. 223-271; Istorija Abilfad‘o, t. 1, psl. 126; Gajat – al – maram, psl. 664).

Šiitai disputų, kruopštaus mąstymo keliais apie klausimus vidinio, dvasinio žmonių giminės suvokimo, žmonių mąstymo vystymosi istoriją, mąstymu apie pagrindines islamo doktrinas, numatančias žmogaus dvasinį atgimimą, visuomeninio metodo apgalvojimą ir priėjimą iki didžiojo Pranašo reikalų, tragiškų įvykių įvykusių po jo šviesybės Pranašo mirties, sunkumų ir problemų, apėmusių islamą ir musulmonus, islamo valdžios aplaidumo pirmaisiais islamo formavimosi amžiais analizės, priėjo prie tokios išvados, kad didysis Pranašas padarė viską, kas įmanoma, kad paskirtų įpėdinį po savęs ir tai liudija daugybė hadisų, pasiekusių mus per daugelį amžių, pavyzdžiui, Korano ajatas „velajat“, hadisai „kadir“, „safi-ne“, „saglein“, „manzalat“ ir daugelis kitų [2] (Įrodymui, kad jo šviesybei Ali teisėtai priklausė kalifato valdymas, tai argumentuota Korano eilėmis ir tame tarpe eilė „Jūsų užtarėjas tik Allah‘as ir Jo pasiuntinys ir tie, kurie tikėjo ir kurie nusilenkdami duoda zakat‘ą vargšams“ (sura Maede, eil. 55). Sunitai ir šiitai Korano komentatoriai laikosi nuomonės, kad aukščiau nurodytas ajatas apreikštas dėl jo šviesybės Ali, apie ką liudija daugybė hadisų. Abuzar Gafari sako: „Kartą aš kartu su Pranašu aplikinėjau vidurdienio namaz‘ą. Kažkoks vargšas prašė žmonių išmaldos, bet niekas jam nieko nedavė. Vargšas pakėlė rankas į dangų ir pasakė: „O Dieve, būk mano liudininku, kad Pranašo mečetėje man niekas nieko nedavė“. Ali bin Abu Taleb buvo nusilenkimo padėtyje ir pirštu pakvietęs pas save vargšą davė jam žiedą nuo savo rankos. Pamatęs šią sceną Pranašas pakėlė galvą į dangų ir tarė: „O Viešpatie, mano brolis Mozė pasakė Tau: „O Viešpatie, duok man pagrindinius paaiškinimus ir palengvink mano darbus, padaryk mano kalbas gražiai skambančiomis, kad žmonės suprastų mano kalbą, padaryk viziriu ir padėjėju mano brolį Harūn‘ą“. Po to iš aukštybių atėjo apreiškimas: „Mes tavo ranką padarėm stiprią tavo brolio ranka, duosim jums valdžią ir įtaką“. O Viešpatie, aš irgi Tavo pasiuntinys, duok man pagrindinius komentarus (aiškinimus), palengvink mano darbus, padaryk Ali viziriu ir mano rėmėju“. Abuzar‘as pasakė: „Dar nesibaigė Pranašo žodžiai, kaip apsireiškė dieviškas žodis“ (Tabari „Zahaeržolžagabi, psl. 16). Tą patį hadisą su nedideliu skirtumu galima rasti Dar- ol- mansūr, t. 2, psl. 293, taip pat tai perpasakota Bohrani knygoje „Gajat-al-maram“, psl. 24, 103. Tame tarpe Korano eilės: „Šiandien nusivylė tie, kurie netikėjo jūsų religija; nebijokite jų, o bijokit Manęs“ (sura Maede, eil. 3). Išoriškai iš eilučių matosi, kad iki eilių apreiškimo bedieviai tikėjosi, kad ateis diena, kai islamas nustos egzistuoti, bet Viešpats Aukščiausiasis padarė taip, kad jie visiems laikams prarastų viltį sunaikinti islamą ir tai pasitarnavo religijos pagrindų sutvirtėjimui, ir tikriausiai, ir šis dalykas buvo ne iš paprastų skaičiaus kaip kad vieno iš įsakymų suklastojimas ir buvo labai reikšmingas. Ši eilutė susijusi su kita eilute, kuri yra tos pačios suros pabaigoje: „O pasiuntiny! Pranešk liaudžiai tai, kas apreikšta tau iš Dievo. O jeigu nepadarysi šito, vadinasi tu neišpildei dieviškosios misijos. Allah‘as apsaugos tave nuo visų nelaimių, gresiančių tau“ (sura Maede, eil. 67). Šis ajatas liudija apie tai, kad Viešpats davė Pranašui nurodymą apie tikrai svarbų dalyką, dėl kurio neįvykdymo su pavojumi susidurs islamo pagrindas ir pranašo misija. Bet reikalas buvo tokios svarbos, kad Pranašas bijojo pasipriešinimo ir sabotažo, ir atidėliojo jo vykdymą laukdamas patogios progos, kol iš Dievo negavo primygtinio įsakymo: „Tu neturi atidėlioti šio darbo vykdymo ir nieko bijoti“. Šis klausimas taip pat, matyt, buvo ne iš įstatymo suklastojimo skaičiaus, nes propaganda vieno ar kelių įstatymų neturi šitokios reikšmės, kad neįvykdymo atveju sudrebėtų islamo pamatai ir kad Pranašas bijotų šių įstatymų pasireiškimo. Šie faktoriai patvirtina liudijimą apie tai, kad šios eilės buvo apreikštos Kadir Chom‘e dėl paskyrimo vadovu Ali ben Abu Taleb‘ą, ką taipogi patvirtina daugelis Korano komentatorių sunitų ir šiitų. Abu Said Hadri sako: „Pranašas Kadir Chom‘e pakvietė žmones pas Ali ir, paėmęs į savo rankas Ali rankas, taip pakėlė jas, kad pasimatė Pranašo pažastų baltuma. Po to buvo apreikštos dieviškos eilės: „Šiandien nusivylė mūsų religijoje tie, kurie netikėjo; nebijokite gi jų, bijokit Manęs. Šiandien aš užbaigiau jums jūsų religiją ir baigiau jums Savo malonę, ir patenkinau jus islamu kaip religija“ (sura An‘am, eil. 3). Po to Pranašas pasakė: „Šlovė Allah‘ui už religijos užbaigimą, už visas malones ir dievišką patenkinimą, ir Ali paskyrimą po manęs. O Viešpatie! Mylėk tą, kas myli Ali, būk priešu tam, kas nesantaikoje su Ali, padėk tam, kas padeda jam, palik tą, kas paliko jį“. Islamo priešai negali jokiais būdais sunaikinti islamo ir nusivylę viskuo, tikėjosi tik vieno. Jie galvojo, kad kai Pranašas, islamo saugotojas, paliks šį pasaulį, islamas liks be globos ir apsaugos ir jo sunaikinimas bus neabejotinas. Bet Kadir Chom‘e jų svajonės sugriuvo ir Pranašas pristatė jo šviesybę Ali liaudžiai kaip islamo vadovą ir po Ali ši sunki, bet būtina atsakomybė buvo uždėta Pranašo giminei, išeinančiai iš Ali giminės. Paaiškinimus žiūrėti: Komentaras „Al-mizan“ profesoriaus allame Tabatabei, t. 5, psl. 177-214 ir t. 6, psl. 50-64); Hadisas Kadir. Didysis islamo Pranašas grįždamas iš paskutinės atsisveikinimo piligrimystės į Meką sustojo Kadir Chom‘e, surinko aplink save musulmonus ir po pamokslo (pamokymo) paskyrė Ali įpėdiniu ir musulmonų vadu. Barra sako: „Atsisveikinimo piligriminės kelionės metu aš buvau šalia Pranašo. Kai mes pasiekėm Kadir Chom‘ą, jo šviesybė įsakė sustoti. Tą vietą apvalė ir nušlavė. Tada jis paėmė Ali ranką ir pastatė jį sau iš dešinės ir pasakė: „Negi aš ne jūsų vadovas?“ Atsakė: „Taip, tu mūsų vadovas“. Ir tada jis pasakė: „Kiekvienam, kam aš ponas ir vadovas, tam ponas ir vadovas – Ali. O Dieve! Draugauk su draugais ir kovok su Ali priešais“. Po to Omar ben Hattab pasakė Ali: „Sveikinu tave su šiuo paskyrimu, tu mano vadas ir visų musulmonų“ (Al-bidaia van-nihaia, t. 5, psl. 208 ir t. 7, psl. 347; Zahaer-ol-agabi Tabari, psl. 67; Ibn Sabbag, To-sul-ol-mohemme, t. 2, psl. 23). Safine hadisas: Ibn Abbas sako: „Pranašo giminė kaip Nojaus laivas ir išsigelbėjo tas, kas sėdo į jį, ir nuskendo tas, kas atsisakė tai padaryti“ Zahaer-al-agabi, psl. 20; Ibn Hadžar; As-sabaeg-al-maharragat, psl. 84, 150; Džalaladdin Sijuti, Tarih-al-halafa, psl. 307; Ųalbandže, Nur-al-absar, psl. 114; Tajar-al-maram, psl. 237). Seglein hadisas: Zeid ben Argam nurodydamas Pranašą pasakė: „Išeina taip, kad Viešpats pasikvietė mane pas save, reikia priimti Jo kvietimą, bet aš palieku jums du didelius ir brangius dalykus: Knygą dieviškąją ir savo giminę, žinokite kaip su jais dera elgtis. Jie neišskiriami, kol nesusitiks su manimi prie rojaus šaltinio“ (Al –badaia van-nihaia, t. 5, psl. 209; Zahaer-al-agabi, psl. 16; Fosul-al-mohemme, psl. 22; Hasaes, psl. 30 ir daugelis kitų). Iš šio ir kitų hadisų galima išvesti kelis svarbius rezultatus: 1 – kol iki Paskutiniojo teismo dienos Koranas liks tarp žmonių, tarp žmonių liks ir Pranašo giminė ir niekada nebus taip, kad nebūtų tikrojo imamo ir vado; 2 – islamo Pranašas šiais dviem užstatais patenkino visus musulmonų mokslo ir religinius reikalavimus bei pristatė savo giminę kaip pagarbos ir sekimo (mėgdžiojimo) objektą 3 – Koranas ir Pranašo giminė neturi atsiskirti vienas nuo kito ir joks musulmonas neturi teisės protestuoti prieš Pranašo giminės žinias ir atsisakyti jų nurodymų ir orientacijos; 4 – jei žmonės klausys Pranašo giminės ir prisilaikys jos, tai nepuls į paklydimą ir tiesa visada bus jų pusėje; 5 – visos reikalingos žinios ir religiniai reikalavimai yra turimi Pranašo giminės ir visi, kas seks jų keliu, nesusidurs su sunkumais ir pasieks tikrąją laimę, t.y. Pranašo giminė apsaugota nuo bet kokių klaidų. Iš to aiškėja, kad kalbant apie Pranašo giminę, neturimi omenyje visi vaikai ir Pranašo giminaičiai, o tik tam tikri asmenys, kurie visiškai žinojo religinius mokslus ir buvo apsaugoti nuo bet kokių klaidų, ir būtent Ali ir vienuolika jo vaikų ir palikuonių (vyriškos giminės), atėjusių į imamatą vienas po kito (Janabi-al-mudat, psl. 311-318). Hadisas Chag. Om Salime pasakė: „Aš girdėjau, kas kažkaip Dievo Pasiuntinys pasakė: „Ali visada kartu su tiesa ir Koranu, ir tiesa ir Koranas visada su Ali ir jie neatskiriami vienas nuo kito, kol neprisijungs prie manęs prie rojaus šaltinio“ (Gaiat-al-maram, psl. 539)).

3 skyrius. Patvirtinant tai, kas aukščiau pasakyta

Buvo paskutinės jo šviesybės Pranašo ligos dienos ir šalia jo šviesybės buvo nedidelė grupė jo sahabe. Jo šviesybė įsakė atnešti popieriaus ir rašalo su plunksna ir pasakė, kad nori parašyti kažką, ko laikantis niekada nebus įmanoma nuklysti nuo tiesaus kelio. Kai kurie iš ten buvusių kalbėjo, kad jis kliedi, kam rašyti, jei mums pakanka dieviškosios Knygos. Tarp susirinkusiųjų kilo nepasitenkinimo triukšmas. Didysis Pranašas pasakė: „Stokite ir išeikite iš čia, nes prie pranašo negalima kelti triukšmo“ [3] (Al- bidaia van-nihaia, t. 5, psl. 227; Ibn Abilhadid, t. 1, psl. 133; Al-kamel fit-tarih, t. 2, psl. 217; Tabari, Tarih ar-rasul val-moluk, t. 2, psl. 436).

Atsižvelgdami į tai, kas aukščiau pasakyta ir į tai, kad tie, kas stengiesi sutrukdyti realizuoti šį Pranašo sprendimą buvo asmenys, kurie kitą dieną po Pranašo mirties išrinko kalifą, neinformavę apie tai Ali ir jo artimųjų ir pastatė juos prieš jau įvykusį faktą, argi galima abejoti tuo, kad didysis Pranašas šiame hadise buvo numatęs paskirti savo įpėdinį ir pristatyti juo jo šviesybę Ali? Jie prieš tai cituotais žodžiais žadėjo sukelti triukšmą ir skandalą bei įtikinti Pranašą atsisakyti savo sprendimo ir jų nedomino Pranašo žodžių reikšmė, nes jie galėjo šiuos žodžius priimti kaip Pranašo kliedesius dėl ligos.

Pirmiausia, šalia to, kad per visą ligos laiką didysis Pranašas nepasakė nei vieno bereikšmio žodžio ir iki pat šio laiko nei viename is hadisų nepasakyta, kad koks nors musulmonas gali apkaltinti didįjį Pranašą, kuris apsaugotas dievišku tyrumu, tuščiažodžiavimu.

Antra, jeigu mintyje turėta tikroji šių žodžių reikšmė, tai jau nebūtų likę vietos sekančiam išsireiškimui – „mums pakanka dieviškosios Knygos“ ir tam, kad įrodyti Pranašo žodžių nereikšmingumą reikėjo kaip įrodymą pateikti Pranašo ligą, o ne Pranašo žodžių nesvarbumą esant prieinamam Koranui. Nes kiekvienas sahabe žino, kad būtent dangiškoji Knyga įpareigojo didįjį Pranašą paklusti ir jo žodžiai buvo Dievo žodžių pasireiškimas ir, sutinkant su Korano tvirtinimu, žmonės prieš Dievo ir Pranašo įsakymus neturi jokių teisių ir veikimo laisvės.

Trečia, panašus įvykis atsitiko kalifo priešmirtinės ligos metu, kai jis testamentu paliko kalifatą antrajam kalifui. Kai Osmanas kalifo įsakymu užrašinėjo jo testamentą nuovokos (sveiko proto), bet vis dėlto antrasis kalifas pirmojo adresu nepasakė žodžių, kurie buvo pasakyti apie didįjį Pranašą [4] (Ibn Asir, al-Kamal, t. 2, psl. 292; Ibn Abilhadid, t. 1, psl. 54).

Šalia to, antrasis kalifas Ibn Abbass‘o hadise prisipažino šį faktą [5] (Ibn Abilhadid‘o komentaras, t. 1, psl. 134). Jis pasakė: „Aš supratau, kad didysis Pranašas nori perduoti valdymą Ali, bet norėdamas gauti naudos aš sužlugdžiau šį reikalą“. Jis pasakė: „Kalifatas turėjo priklausyti Ali [6] (Istorija Yagubi, t. 2, psl. 137) ir, jei jis būtų atėjęs į valdžią, tai būtų nukreipęs žmones į tiesos kelią ir kureišitai būtų pasipriešinę jam ir dėl to mes pašalinome jį nuo valdžios“.

Tačiau, sutinkant su religinėmis nuostatomis, įstatymų pažeidėją reikia priversti laikytis įstatymų, o ne ignoruoti tiesą dėl įstatymų pažeidėjo (jo naudai), kai pirmajam kalifui pranešė, kad kai kurios musulmonų gentys atsisako monėti „zakat‘ą“, jis paskelbė jiems karą ir pasakė: „Jei jie nemokės man to, ką mokėjo pranašui, tai aš pradėsiu karą prieš juos“ [7] (Al-bidaia van-nihaia, t. 6, psl. 311), tai yra bet kokia kaina norėjo pasiekti to tikslo ir, žinoma, kalifato valdymo klausimas buvo kur kas svarbesnis nei zakat‘o išmokėjimas.

4 skyrius. Imamatas dieviškajame švietime (mokyme)

Skyriuje, skirtame pranašo pažinimui, buvo pasakyta, kad pagal tvirtą ir nusistovėjusį visuotinės orientacijos įstatymą, kiekveina kūrimo rūšis vystymosi keliu juda ir orientuojasi į tobulybės ir laimės pusę.

Žmogus, kaip vienas iš sukurtų rūšių, nėra išimtis iš šio visuotinio Kūrimo įstatymo ir natūralaus priėjimo instinkto bei visuomeninio mąstymo keliu turėjo vadovautis ypatingu metodu taip, kad apsirūpintų laime šiame ir kitame gyvenime, kitais žodžiais, turi pripažinti eilę įsitikinimų ir praktinių pareigų, ir suderinti su jais savo gyvenimo būdą tam, kad pasiektų žmogiškąją laimę ir tobulybę. Taip pat dera paminėti, kad šios gyvenimo programos įsisąmoninimo kelias, vadinamas religija, ateina ne per pažinimą protu, o dieviškojo apreiškimo ir pranašavimo keliu, kuris aptinkamas tik pas kai kuriuos tyriausius žmones, vadinamais pranašais (Dievo pasiuntiniais).

Būtent pranašai per jų gaunamą (suvokiamą) dieviškąjį apreiškimą priima Allah‘o perduotas žmogaus teises ir pareigas ir perduoda jas žmonėms tam, kad jos būtų naudojamos jų ir pasiekta laimė. Aišku, kad šios išvados įrodo būtinumą prieinamumo tarp žmonių tokio suvokimo, o taip pat žmonių atsiradimo būtinumą, kurie saugos visos šios programos neliečiamumą. Panašiai tam kaip būtina, kad Dievo malonės dėka atsirastų tokie žmonės, kurie iki žmonių sąmonės atneštų jų žmogiškąsias pareigas, priimtas per dieviškąjį apreiškimą, taip pat būtina šias dieviškąsias žmonių pareigas visam laikui išsaugoti žmonių visuomenėje ir išmokyti žmones jų, todėl visada turi būti žmonės, kurie būtų dieviškosios religijos saugotojai ir pritaikytų (naudotų) ją reikiamu momentu.

Tas, kuris yra dangiškosios religijos saugotojas ir paskirtas šiam reikalui iš Allah‘o pusės, vadinasi „imamu“, o tas, kuris geba suvokti (priimti) dieviškąjį apreiškimą ir vykdyti pranašavimą bei būti atsakingu už dieviškųjų įsakymų ir įstatymų gavimą ir pasireiškimą, vadinamas „pranašu“. Taip pat įmanoma, kad imamatas ir pranašavimas butų sujungti viename asmenyje ir taip pat – skirtinguose asmenyse. Jei aukščiau pateikta išvada įrodo pranašų tyrumą, ji taip pat gali įrodyti imamų ir dvasinių vadovų tyrumą, nes Allah‘as tarp žmonių visada turi turėti nepaliestą ir plačiai propaguojamą religiją, o be dieviško tyrumo neliečiamumo tai visiškai neįmanoma.

5 skyrius. Skirtumas tarp pranašo ir imamo

Aukščiau pateikta išvada apie pranašų priimamus (suvokiamus) dieviškuosius įsakymus ir įstatymus įrodo tik principą dieviškojo apreiškimo gavimo, o ne jo pastovumą ir tęstinumą, nes čia šis klausimas apima dieviškųjų įsakymų saugojimą. Iš to išplaukia, kad nėra būtinybės tam, kad tarp žmonių visada būtų pranašas, bet imamo dalyvavimas (prieinamumas), kuris yra dieviškosios religijos saugotojas, visada būtinas ir žmonių visuomenė niekada nebuvo ir nebus be imamo, nepriklausomai nuo to, ar žmonės žinos jį, ar ne. Maloningasis Allah‘as savo Knygoje sako: „Ir jei esant Mūsų valdymui, kuris niekada neklaidingas, bedieviai nepradės tikėti, tai Mes paskirsime jiems grupę žmonių, kurie niekada netaps bedieviais“ (sura An‘am, eil. 89). Kaip buvo pasakyta aukščiau, pranašavimas ir imamatas kartais gali įsikūnyti viename asmenyje ir tas asmuo gali būti ir pranašu, ir imamu (dieviškojo įsakymo gavimas ir jo išraiškos saugojimas). Kai kada šios dvi sampratos išsiskiria, tai yra tais laikais, kai nėra pranašų, kiekviename amžiuje yra imamas ir, suprantama, Dievo pranašų skaičius visada buvo apribotas ir jie ne visada egzistavo.

Aukščiausiasis Allah‘as savo Knygoje grupę pranašų pristatė kaip imamus, panašiai kaip tai sakoma apie jo šviesybę Ibrahim‘ą: „Ir kada Allah‘as išbandė Ibrahim‘ą žodiniais išbandymais ir po to, baigęs juos, pasakė: „Iš tikrųjų, Aš padarysiu tave imamu žmonėms“. Ibrahim‘as pasakė: „Iš mano palikuonių?“. Jis pasakė: „Mano nurodymas nepasklis  (nebus duotas) piktadariams (nenaudėliams)“ (sura Bagara, eil. 124).

Jis taip pat pasakė: „Ir padarėme Mes juos vadovais, kurie veda pagal Mūsų įsakymą“ (sura Ambia, eil. 73).

6 skyrius. Imamatas pagal esmę (faktiškai)

Nors imamas pagal išorines savo savybes ir veiksmus yra liaudies nukreipėjas ir vadovas, pagal savo esmę taip pat yra vadas ir jis, faktiškai, yra liaudies avangardas (esantis priekyje), kuris savo dvasinio pasaulio dėka juda link Allah‘o.

Dėl šio fakto aiškumo reikia atsižvelgti į sekančius klausimus.

Pirmiausia, sutinkant su islamo ir kitų dangiškųjų religijų nuomone, nėra jokios abejonės, kad vienintelė tikrosios ir amžinosios žmonių laimės arba nelaimės priemonė yra jų gera arba bloga veikla, kurios juos moko dangiškoji religija ir per Dievo duotus dvasios jausmus pažįsta gėrį ir blogį.

Savo eilėje Viešpats Aukščiausiasis dieviškojo apreiškimo keliu ir per pranašus šiuos veiksmus pritaiko mūsų mąstymo būdui ir per mūsų visuomenės kalbą „gerai“ arba „blogai“ formoje paskatina arba papeikia mūsų veiksmus ir prieš paklusnumo arba nepaklusnumo asmenį paklusniems ir geradėjams pranašauja saldų amžiną gyvenimą, o piktadariams numato kartų gyvenimą, pilną visokių nelaimių ir nesėkmių.

Nėra jokios abejonės tame, kad Viešpats Aukščiausiasis ir pasaulių Kūrėjas, kuris aukščiau to, kad mes galėtume jį įsivaizduoti, neturi panašaus į mūsų visuomeninio mąstymo būdo ir jame neegzistuoja pas mus nusistovėjusi valdovo ir paklūstančiojo (valdinio), paliepimo ir paklusimo sistema. Dieviškoji sistema – sistema Kūrimo, kurioje visko egzistavimas ir atsiradimas priklauso nuo dieviškojo kūrimo esant tikriems ryšiams.

Kaip tai nurodyta  šv. Korane [8] (Pavyzdžiui: „Prisiekiu Knyga aiškia! Mes padarėme ją arabišku Koranu, galbūt jūs susiprasit (susiprotėsit)!“, sura Zacharaf, eil. 4) ir išreikšta didžiojo Pranašo žodžiuose, religija sudaryta iš eilės realybės ir pažinimo, pranokstančio mūsų įprastą suvokimą, kuriuos Allah‘as mums apreiškė tokiame lygyje, kuris būtų prieinamas mūsų suvokimui ir ta kalba, kurią mes suprantame (mokame).

Iš to kas aukščiau pasakyta išeina, kad tarp gėrio ir blogio ir viso to, kas egzistuoja gyvenime ir gyvenimo aplinkybėse amžinybės pasaulyje, nustatytas faktinis (tikras) ryšys ir visa tai, kas gera ir negera ateityje Dievo gailestingumo dėka taps šio ryšio rezultatu.

Paprasčiau kalbant, vykdant bet kokius gerus ir blogus darbus vidiniame žmogaus pasaulyje atsiranda įvykiai, kurie nulemia jo būsimą gyvenimą.

Žmogus, suvokia jis tai ar ne, panašus į kūdikį, esantį auklėjimo stadijoje, ir nesupranta nieko išskyrus savo auklėtojo įsakymus – „daryk“ arba „nedaryk“, bet po to kai žmogus suauga ir baigia brangaus diviško įsakymo apmokymo kursą, jis išeina į laimingo visuomeninio gyvenimo kelią ir jei šiame kelyje jis nepaklausys savo geradario – auklėtojo įsakymų, jo laukia vien tik nelaimė.

Tai panašu į tą žmogų, kuris gyvena ir gydosi pagal gydytojo paskyrimą ir nedaro nieko, kas išeina už gydytojo paliepimų ribų, ir tuo pačiu įgyja ypatingą gyvenimo režimą ir saugosi (vengia) viso to, kas gali pakenkti jo sveikatai.

Kitais žodžiais, žmogus išorinio gyvenimo rėmuose turi vidinį gyvenimą (moralinį gyvenimą), atsirandantį iš jo veiksmų, jis gyvena šiuo gyvenimu ir jo laimė bei nelaimė šiame pasaulyje visiškai priklauso nuo šio vidinio gyvenimo.

Šv. Koranas taip pat patvirtina šią proto išraišką ir daugelyje Korano eilių pranašauja geradariams ir nuoširdžiai tikintiems kitą gyvenimą ir naują dvasinę padėtį [9] (Tokios kaip šios eilės: „Ir ateis ten bet kuri siela, o su ja vadovas ir liudininkas“ ir jiems bus pasakyta „Buvai tu nepasiekiamas tame ir Mes nuėmėme nuo tavo akių šydą (uždangą) ir tavo žvilgsnis šiandien aštrus“ (sura Kaf, eil. 21-22); „Kas vykdė gerą ir jis tikintis, Mes atgaivinsime jo gyvenimą gėriu“ (sura Nahl, eil. 97); „Atsakykite Allah‘ui ir pasiuntiniui, kai jis jus kviečia tam, kas jus atgaivina“ (sura Enfal, eil. 24); „Tą dieną kiekviena siela ras pristatytą tai, ką ji padarė gero ir ką ji padarė blogo (pikto)“ (sura Ale Omran, eil. 30); „Mes atgaivinsime mirusius ir įrodysime jiems jų veiksmus“ (sura Jasin, eil. 12)) ir mano, kad žmogaus dvasinių veiksmų rezultatas visada lieka su juo, ką taip pat sako ir Pranašo išsireiškimai [10] (Bihar al-anvar, leid. Kompani, t. 17, psl. 9; Feiz, Vafi, trečias skyrius, psl. 33).

Antra, dažnai nutinka taip, kad tarkim, vienas iš mūsų nukreipia kitą žmogų į gerą veiklą arba blogus veiksmus, tuo tarpu kai jis pats, pagal jo išsireiškimą, nėra veikiantis asmuo, tuo tarpu tarp pranašų ir imamų, kurių nukreipimas ir žmonių orientavimas įgyvendinamas Dievo valia, toks dalykas niekada neįvyksta. Jie, kaip patys vykdytojai, per religiją, į kurią nukreipimas guli ant jų, orientuoja žmones moraliam gyvenimui ir patys gyvena tą moralų gyvenimą. Nes, jei Viešpats pats neduos orientacijos kažkam, neduos orientacijos teisės kitiems žmonėms ir dieviškoji orientacija jokiu būdu negali būti klaidinga.

Sprendžiant iš to, kas aukščiau pasakyta, galima prieiti prie sekančių rezultatų:

1 – kiekvienoje tautoje pranašas ir imamas (dvasinis vadovas) tos tautos, būdami pačiame aukščiausiame moralinio ir religinio gyvenimo lygyje, į kurį jie kviečia žmones, užima pirmaeilę vietą, nes patys yra savo kvietimo veikiantys asmenys ir gyvena tuo patį moralų gyvenimą

2 – imamai, dėl to, kad eina priekyje ir tautos avangarde, yra jos vadai ir yra aukščiau nei visi kiti;

3 – kiekvienas, kas Dievo valia vadovauja tautai, kartu su tuo, kad išorinėje reikalo pusėje yra tautos vadas ir orientyras, savo moraliniu gyvenimu taip pat turi būti pavyzdžiu tautai [11] („Ir padarėme Mes juos vadovais, kurie veda pagal Mūsų įsakymą, ir įkvėpėme juos daryti gerus darbus“ (sura Anbija, eil. 73); „Mes kai kuriuos padarėme vadovais, kad nukreiptų žmones pagal Mūsų nurodymą, nes jie kantrūs“ (sura Sadže, eil. 34). Šiomis eilėmis naudojasi tam, kad paaiškintų, kad imamas šalia išorinės orientacijos ir nukreipimo, turi dvasinę orientaciją ir patrauklumą).

7 skyrius. Islamo imamai ir vadovai

Iš prieš tai buvusių skyrių turinio galima prieiti tokios išvados, kad islame po didžiojo Pranašo mirties visada islamo liaudies tarpe buvo ir bus imamai.

Yra daugybė hadisų apie didįjį Pranašą, kurie liečia imamus, tame tarpe ir apie tai, kad visi jie iš kureišitų genties ir Pranašo giminės, o taip pat apie tai, kad Mehdi – pažadėtasis yra iš jų tarpo ir paskutinysis iš jų [12] (Ibn Davud‘o sahih‘as, t. 2, psl. 207; Macnad Ahmed, t. 5, psl. 92; Janabi‘ ol-mudat Suleiman‘o ben Ibrahim‘o Ganduzi, 7 leid., psl. 308).

Taip pat yra daugybė hadisų apie didįjį Pranašą, kuriuose kalbama apie jo šviesybės imamo Ali, pirmojo imamo, imamatą, o taip pat visiškai tikri (teisingi) hadisai apie antrąjį imamą ir po jo sekančius imamus [13] (žiūr.: Amini „Hadir“; saied Hašem Bohrani „Gaiat-al-maram“; Muhammed ben Hasan Her Ameli „Isbat-al-hidaia“; Mohebbaddin Ahmed ben Abdulla Tabari „Zahaer-al-agabi“; Harazmi „Manageb Harazmi“; Ibn Džouzi „Tazkirat-al-havas“; Suleiman Ibrahim Hanafi „Janabi‘ al-mudat“; Ibn Sabbaga „Fosul-al-mohemme“; Muhammed ben Džarir Tabari „Dalael-al-imamat“; Šarafoddid Musavi „An-nass val-džahad“; Muhammed ben Jagub Koleini „Osul-e kafi“, t. 1; Mofid „Ketab-e eršad“).

Sutinkant su šiais patvirtinimais, islamo imamų – 12, einančių šia tvarka:

1.      Ali ben Abi Taleb; 2. Hasan ben Ali;

2.      Husein ben Ali; 4. Ali ben Husein;

5. Muhammed ben Ali; 6. Džafar ben Muhammed;

7. Musa ben Džafar; 8. Ali ben Musa;

9. Muhammed ben Ali; 10. Ali ben Muhammed;

11. Hasan ben Ali; 12. Mehdi (lai būna taika su jais).

8 skyrius. Trumpa imamų gyvenimo apžvalga

Pirmasis imamas

Jo šviesybė tikinčiųjų emyras Ali (lai būna taika su juo). Jis buvo Abu Taleb‘o sūnus, Bani Hašem genties šeicho, kuris pagal tėvą buvo didžiojo islamo Pranašo (tegu palaimina Allah‘as jį ir jo giminę) dėdė ir Pranašas augo jo šeimoje jo globojamas, ir po Pranašo išėjimo su pranašiška misija iki paskutiniųjų gyvenimo dienų palaikė jo šviesybę, kai jis buvo puldinėjamas bedievių arabų ir, ypač, Kuraiš genties.

Pagal istorijoje žinomą versiją, Ali gimė likus 10-čiai metų iki Pranašo išėjimo su pranašiška misija ir po 6 metų, atsižvelgiant Meką ir jos apylinkes ištikusį nederlių, didžiojo Pranašo prašymu persikėlė iš tėvų namų į savo dėdės sūnaus namus, tai yra pas Pranašą Muhammed‘ą.

Jis augo ir buvo auklėjamas tiesioginėje jo šviesybės kontrolėje [14] (Fosul-al-mohemme, 2 leid., psl. 14; Manageb Harazmi, psl. 17).

Po kelių metų, kai didysis Pranašas gavo pranašavimo malonę ir pirmą kartą Hara oloje jį pasiekė Dievo apreiškimas ir grįžęs namo jis papasakojo apie įvykį, Ali priėmė jo tikėjimą [15] (Zahaer-al-Agabi, Kairo leid., 1356 mėnulio m., psl. 58; Manageb Harazmi, Nedžefo leid., psl. 16-22; Janabi‘ al-mudat, 7 leid., psl. 68-72). Taip pat vienoje iš nedidelių olų, kurias įrengė jo šviesybė Pranašas su artimų giminaičių ratu, jis iš naujo pakartojo savo kvietimą ir pasakė: „Pirmasis iš jūsų, kuris priims mano dievišką kvietimą, bus mano atstovu, įpėdiniu ir valdytoju“. Vienintelis, kas atsistojo iš savo vietos ir pareiškė apie savo atsidavimą ir tikėjimą, buvo jo šviesybė Ali. Pranašas priėmė jo tikėjimą ir įsipareigojo jo atžvilgiu įvykdyti savo pažadą [16] (Eršad-e mofid, Teheranas, 1377 mėnulio m., psl. 4; Janabi‘ al-mudat, psl. 122). Todėl Ali yra pirmasis žmogus, priėmęs tikėjimą islamu ir pirmasis žmogus, kuris nenusilenkė prieš nieką, išskyrus Allah‘ą. Ali pastoviai buvo šalia didžiojo islamo Pranašo ir jo svitoje, kol jo šviesybė Pranašas nepersikėlė iš Mekos į Mediną ir persikėlimo naktį, kai bedieviai apsupo jo šviesybės Pranašo namą ir ketino įsiveržti į namą ir nužudyti jį miegantį, Ali atsigulė į jo šviesybės lovą, o Pranašas paliko namus ir patraukė į Mediną [17] (Fosul-al-mohemme, psl. 28-30; Tazkrit-al-havas, Nedžefo leid., psl. 34; Janabi‘ al-mudat, psl. 105; Manageb Harazmi, psl. 73-74). Paskui jis Pranašo įsakymu, grąžino visiems pas Pranašą saugotus užstatus ir kartu su savo motina, Pranašo dukra ir dviem kitomis moterimis patraukė į Mediną [18] (Fosul-al-mohemme, psl. 34). Medinoje jis taip pat buvo Pranašo svitoje ir jie visada buvo kartu. Jo šviesybė Pranašas už jo šviesybės Ali ištekino savo vienintelę dukrą Fatimą. Kai Pranašas apsuptas savo artimųjų sudarė šią sajungą, jis pavadino Ali savo broliu [19] (Fosul-al-mohemme, psl. 20; Tazkirat-al-havas, psl. 20-24; Janabi‘ al-Mudat, psl. 63-65). Ali dalyvavo visuose jo šviesybės Pranašo karuose, išskyrus mūšį prie Tobuki, kai jo šviesybė Pranašas paskyrė jį savo pavaduotoju Medinos mieste [20] (Tazkirat-al-havas, psl. 18; Fosul-al-mohemme, psl. 21; Manageb Harazmi, psl. 74). Nei iš vieno mūšio jis nepasitraukė ir neatsisakė kautis nei su kuo. Dėl jokio sprendimo jis neprieštaravo Pranašui ir taip, kad Pranašas sakė, kad Ali nuo tiesos ir tiesa nuo Ali neatskiriami [21] (Muhammed ben Ali ben Šahrašub, Manageb al-e Abitaleb, t. 3, psl. 62 ir 218; Gaiat-al-maram, psl. 539; Janabi‘ al-mudat, psl. 104). Tais metais, kai mirė Pranašas, Ali buvo 33 metai, bet nežiūrint į tai, jis visuose religiniuose moksluose buvo aukščiau nei kiti Pranašo bendražygiai (artimieji) ir, turint omenyje tai, kad jis buvo jaunas ir už pralietą kraują Pranašo armijos gretose, jam nebuvo leista valdyti. Buvo visiškai nutrauktas jo ryšys su visuomeniniu gyvenimu. Jis tolumoje nuo visko pradėjo užsiimti religiniu auklėjimu. Po 25 metų nuo didžiojo islamo Pranašo mirties, per kuriuos į valdžią atėjo 3 kalifai, ir po trečiojo kalifo nužudymo, liaudis pareikškė ištikimybę Ali ir išrinko jį vadovauti kalifatui.

Jo šviesybė per savo valdymo laiką, kuris tęsėsi beveik 4 metus ir 9 mėnesius, sekė didžiojo Pranašo parodyta kryptimi ir tradicijomis ir jo kalifatas gavo revoliucinio judėjimo formą ir pradėjo reformas. Žinoma, šios reformos buvo ne į naudą kai kuriems savanaudžiams, kurių priekyje buvo umm-al-momenin Aiša, Taleh, Zobeir ir Muavia, kurie keršto už trečiąjį kalifą pretekstu, pradėjo pasipriešinimą prieš jį, kėlė riaušes ir maištus. Jo šviesybė norėdamas numalšinti sukilimus surengė mūšį prieš Aišą, Taleh‘ą, ir Zobeir‘ą netoli Basros, kuris gavo „Džamal“ pavadinimą ir kitą karą jis padarė su Muavia ant Irako ir Šamo (Sirijos) sienos, kuris tapo žinomas kaip „Saffein“ ir tęsėsi pusantrų metų, o taip pat karą su havaridžais Nahravane, pavadintą „Nahravan“. Taigi, didesnę savo valdymo laiko dalį jo šviesybė praleido mūšiuose, kad pašalintų vidinius konfliktus ir ne po labai ilgo laiko 40-ais mėnulio metais 19-ą Ramadano dieną jam atliekant maldą Kufos mečetėje buvo sužeistas vieno iš havaridžų ir Ramadano 21-ają naktį mirė kankinio mirtimi už tikėjimą [22] (Manageb al-e Abitaleb, t. 3, psl. 312; Fosul-al-mohemme, psl. 113-123; Tazkirat-al-havas, psl. 172-183).

Tikinčiųjų emyras Ali, istorijos tvirtinimu ir tiek jo draugų, tiek ir priešų pripažinimu, neturėdamas jokių blogų savybių, buvo žmogiškumo pavyzdys ir islamo išminties įsikūnijimas, kurį suformavo didysis Pranašas.

Disputai, įvykę dėl jo asmenybės, o taip pat knygos, parašytos apie jį šiitų ir sunitų bei kitų informuotų (žinančių) asmenų, buvo lygyje, pranokstančiame visus kitus iškilius (įžymius) istorijoje asmenis.

Jo šviesybė Ali tarp Pranašo artimųjų (bendražygių) ir kitų islamo švietėjų mokslo ir žinių srityje buvo neprilygstamame lygyje. Jis buvo pirmasis islame, kuris savo moksliniuose išsireiškimuose rėmėsi argumentais ir įrodymais ir įvedė filosofiją į teologiją kaip atskirą dalyką, kalbėjo apie Korano paslaptis, įsipareigojo parašyti arabų kalbos gramatiką. Tai buvo nepaprastai gabus, talentingas oratorius.

Jo drąsa ir vyriškumas kaip legenda buvo perduodama iš lūpų į lūpas ir pavirto į savotišką priežodį (patarlę). Jis dalyvavo visuose karuose, kurie vyko Pranašo periodu, ir niekada baimė neįveikė jo. Karų metu kartais įvykdavo įvykiai, kurie priversdavo sudrebėti islamo karius ir Pranašo bendražygius, kaip tai įvyko Ohod, Hanin, Heibar ir Handar mūšiuose, ir jie netgi galvodavo apie atsitraukimą, bet Ali niekada neatsitraukdavo ir neatsukdavo priešui nugaros, ir retas karys galėjo išvengti jo bausmės. Tuo pačiu metu jis nežudė silpno, nepersekiojo bėgančiojo, nepuolė priešo iš nugaros ir nepalikdavo priešo be vandens. Kaip apie tai liudija istorijos faktai, jo šviesybė Ali Handag mūšyje priešo tvirtovės puolimo metu vienu smūgiu nuo vyrių nuplėšė tvirtovės vartus ir numetė juos šalin [23] (Tazkirat-al-havas, psl. 27).

Taip pat Mekos užėmimo dieną, kai didysis Pranašas įsakė sunaikinti visus stabus, Ali pakilo ant Pranašo pečių, užlipo ant Kaabos ir išvertė iš vietos patį didžiausią Mekoje stabą „habal“, užkeltą ant Kaabos ir numetė jį žemyn [24] (Tazkirat-al-havas, psl. 27; Manageb Harazmi, psl. 71).

Ali neturėjo lygių ir pamaldume bei atsidavime Dievui ir Pranašas, kaip atsakymą tiems, kurie reiškė nepasitenkinimą Ali staigumu, sakė: „Nesiskųskite Ali (juo), nes jis myli Allah‘ą“ [25] (Manageb al-e Abitaleb, t. 3, psl. 221; Manageb Harazmi, psl. 92).

Kartą vienas iš sahabe vardu Abu Dorba vienoje iš Medinos datulių giraičių pamatė gulintį ant žemės ir nejudantį jo šviesybės kūną. Jis nuėjo link jo šviesybės namų, kad praneštų šią naujieną ir pareikštų užuojautą jo žmonai, didžiojo Pranašo dukrai. Pranašo dukra pasakė: „Mano dėdės sūnus nenumirė, jis maldos metu iš baimės prieš Allah‘ą prarado sąmonę ir taip jam nutinka dažnai“.

Ali buvo be galo geras valdiniams, maloningas ligotiems (silpniems) ir dosnus vargšams ir apie tai yra išlikę daug pasakojimų. Jo šviesybė viską, ką gaudavo atiduodavo Dievo kelyje vargšams ir beturčiams ir pats gyveno paprasto ir vargingo žmogaus gyvenimą. Jo šviesybei patiko valstiečio darbas, sodino daug medžių, įdirbo nedirbamą žemę, kasė šulinius, kad pagirdytų žemę vandeniu. Visus gaunamus pinigus jis leido vargšams ir tos sumos buvo žinomos kaip Ali aukos ir jo valdymo pabaigoje jo aukojimo fondas sudarė reikšmingą (žymią) metinę sumą, tai yra 24 tūkstančiai dinarų auksu [26] (Nahdžul balaga, 3 skyrius, 24 knyga).

Antrasis imamas

Imamas Hasan Modžtaba (lai būna taika su juo). Jo šviesybė ir jo brolis Husein (lai būna taika su jais) buvo tikinčiųjų emyro Ali ir jos šviesybės Fatimos, didžiojo islamo Pranašo dukros, sūnūs. Didysis Pranašas nekartą sakė, kad Hasan ir Husein – mano sūnūs ir Ali kaip atsakymą į šiuos Pranašo žodžius kitiems savo vaikams sakė: „Jūs mano vaikai, o Hasan ir Husein – Dievo Pranašo vaikai“ [27] (Manageb Ibn Šahrašuba, t. 4, psl. 21 ir 25; Zahaer-al-Agabi, psl. 67 ir 121).

Imamas Hasan‘as gimė 3-iais mėnulio hidžros metais Medinoje [28] (Manageb Ibn Šahrašuba, t. 4, psl. 28; Muhammed ben Džarir Tabari, Dalael-al-imamat, psl. 60; Fosul-al-mohemme, psl. 133; Tazkirat-al-havas, psl. 193; Istorija Jagubi, t. 2, psl. 204; Osul-e kafi, t. 1, psl. 461) ir septynis su trupučių metų jis jautė savo senelio, didžiojo Pranašo, šilumą ir švelnumą. Po Pranašo mirties ir po kelių mėnesių nuo motinos mirties, jis liko globojamas ir auklėjamas savo tėvo. Po savo tėvo kankinio mirties dėl tikėjimo imamas Hasan‘as pagal Dievo valią ir tėvo testamentą (palikimą) gavo imamato teisę ir ir kalifato valdymo teisę ir apie šešis mėnesius sprendė musulmonų problemas. Muavia, nepalenkiamas jo šviesybės Ali ir jo giminės priešas ir daugelį metų besiveržiantis gauti valdžią kalifate (pradžioje keršto už trečiąjį kalifą pretekstu, o po to pretenduodamas valdyti kalifatą), pradėjo žygį į Iraką, kur tuo metu buvo imamo Hasan‘o kalifato būstinė ir pradėjo karą prieš jį. Tuo pačiu metu jis palaipsniui stambiomis sumomis ir viliojančiais pasiūlymais ėmė papirkinėti imamo Hasan‘o karvedžius ir įtikino juos sukelti prieš jį maištą [29] (Eršad-e mofid, psl. 172; Manageb Ibn Šahrašuba, t. 4, psl. 33; Fosul-al-mohemme, pal. 144).

Galų gale jo šviesybė buvo priverstas sudaryti taiką ir perduoti kalifatą Muavia‘ai su ta sąlyga, kad po Muavia‘os mirties kalifatas vėl pereis imamui Hasan‘ui ir jo giminei ir šiitai bus saugūs nuo jo užpuolimų [30] (Eršad-e mofid, psl. 172; Manageb Ibn Šahr-ašuba, t. 4, psl. 33; Abdalla ben Moslem ben 1atibe, Al-imamat vas-siiasat, t. 1, psl. 163; Fosul-al-mehemme, psl. 145; Tazkirat-al-havas, psl. 197).

Tokiu būdu Muavia gavo valdžią islamo kalifate ir įžengė į Iraką ir kalboje, pasakytoje bendrame gyventojų susirinkime, visiškai atvirai ir oficialiai taikos sąlygas paskelbė likviduotomis [31] (Eršad-e mofid, psl. 172; Manageb Ibn Šahpašuba, t. 4, psl. 35; Al-imamat vas-siiasat, t. 1, psl. 164) ir visomis įmanomomis priemonėmis pradėjo stiprinti priespaudą ir engimą prieš Pranašo giminę ir šiitus.

Imamas Hasan‘as viso savo imamato metu, kuris tęsėsi 10 metų, gyveno sunkiausiomis priespaudos ir dusinimo sąlygomis ir neturėjo nei mažiausio saugumo net savo namuose ir galų gale 50-ais mėnulio hidžros metais Muavia‘os raginimu jį nunuodijo jo paties žmona ir atidavė kankinio žūčiai [32] (Eršad-e mofid, psl. 174; Manageb Šahrašuba, t. 4, psl. 42; Fosul-al-mohemme, pal. 164; Tazkirat-al-havas, psl. 211).

Imamas Hasan‘as savo aukščiausiomis žmogiškomis sąvybėmis buvo panašus į savo tėvą ir senelį – Pranašą. Dar didžiąjam Pranašui gyvam esant jo šviesybė ir jo brolis imamas Husein‘as visada buvo šalia Pranašo ir jautė jo švelnumą bei meilę. Yra daug įvairių hadisų apie Pranašą, kuriuose jis sako: „Šitie du mano berniukai imamai, nepriklausomai nuo to ar bus jie kalifato viršuje (ar valdys), ar ne“ [33] (Eršad-e mofid, psl. 181; Isbat-al-hidaia, t. 5, psl. 129 ir 134). Taip pat yra daug hadisų nuo didžiojo Pranašo ir tikinčiųjų emyro, kurie liečia jo šviesybės imamatą po jo tėvo.

Trečiasis imamas

Imamas Husein‘as, „kankinių vadas“, antrasis imamo Ali sūnus nuo Fatimos, didžiojo Pranašo dukros, gimė 4-ais mėnulio hidžros metais. Jo šviesybė po jo kankinio vyresniojo brolio imamo Hasan‘o Modžtaba žūties Dievo valia ir savo brolio testamentu priėmė imamatą [34] (Eršad-e mofid, psl. 179; Isbat-al-hidaia, psl. 168-212; Mas‘udi, Isbat-al-vasiiat, psl. 125). Imamas Husein‘as 10 metų užsiėmė imamatu ir visą šį laiką, išskyrus paskutiniuosius 6 mėnesius, gyveno sunkiausiomis priespaudos ir dusinimo sąlygomis Muavios kalifato valdymo periodu, nes ne tik religiniai įstatymai ir nurodymai tuo laiku neteko savo jėgos ir pasitikėjimo, bet ir tironiško valdymo norai (užgaidos) buvo pristatomi kaip Dievo ir Jo Pranašo valia. Muavia šalia to, kad visomis įmanomomis priemonėmis stengėsi išardyti ir pašalinti iš arenos Pranašo giminę ir jiems ištikimus šiitus ir visiems laikams iš tautos atminties ištrinti Ali vardą ir jo giminės, taip pat dėjo visas jėgas, kad sustiprintų savo sūnaus Jazid‘o kalifato valdymo pamatus, ir dėl žmonių nepasitenkinimo Jazid‘o lengvabūdiškumu ir žiaurumu stengėsi dar didesniu žiaurumu ir naujomis engimo formomis pasipriešinti protestų atsiradimui. Imamas Husein‘as norėjo to ar ne vis tiek turėjo kentėti tas neramias dienas ir išgyventi visas dvasines kančias dėl Muavios ir jo aparato, kol pagaliau 60-ųjų mėnulio hidžros metų viduryje Muavia mirė ir jo sūnus Jazid‘as užėmė tėvo vietą [35] (Eršad-e mofid, psl. 182; Istorija Jagubi, t. 2, psl. 226-228; Fosul-al-mohemme, psl. 163).

Ištikimybės priesaika (beiat – vert.) sena arabų tradicija, buvo vykdoma svarbiuose reikaluose, tokiuose kaip valdymo ar karaliavimo pradžia, ir valdyniai, ir, ypač, aukštas pareigas užimantys valstybės asmenys reiškė savo ištikimybę ir nuolankumą sultonui arba emyrui ir atsisakymas pareikšti ištikimybės priesaiką reiškė giminės gėdą panašiai kaip atsisakymas pasirašyti jokių abejonių nekeliančią sutartį ir Pranašo laikais šis procesas buvo įgyvendinamas be prievartos ir todėl buvo laikomas vertu pasitikėjimo.

Muavia dėl savo sūnaus Jazid‘o pasirūpino gauti genčių aristokratijos ištikimybės priesaiką, bet nepradėjo priešintis dėl imamo Husein‘o prisaikdinimo [36] (Manageb Ibn Šahrašuba, t. 4, psl. 88) ir, atskirai imant, paliko Jazid‘ui testamentą, kad jeigu Husein‘as atsisakys prisiekti ištikimybę, tylomis apeiti šį klausimą, nes jis labai gerai žinojo, kad tai gali privesti prie nemalonių pasekmių.

Nepaisydamas tėvo palikimo Jazid‘as, turint omenyje jo egoizmą ir bebaimiškumą, pamiršo tėvo testamentą (paliepimą) ir po tėvo mirties Medinos valdytojui davė įsakymą gauti jam imamo Husein‘o ištikimybės priesaiką, o priešingu atveju pasiųsti jo galvą į Šamą [37] (Manageb Ibn Šahrašuba, t. 4, psl. 88; Eršad-e mofid, psl. 182; Al-imamat vas-siasat, t. 1, psl. 203; Istorija Jagubi, t. 2, psl. 229; Fosul-al-mohemme, psl. 163; Tazkirat-al-havas, psl. 235).

Po to, kai Medinos valdytojas pranešė jam Jazid‘o reikalavimus, imamas Husein‘as pareikalavo laiko pagalvoti ir vakare kartu su savo šeima patraukė į Meką ir rado prieglobstį Dievo Šventovėje, kuri ofiacialiai pagal islamo įstatymus buvo laikoma prieglobsčiu.

Šis įvykis nutiko 60-ų mėnulio hidžros metų padžab mėnesio pabaigoje ir šaaban mėnesio pradžioje ir imamas Husein‘as beveik 4 mėnesius išbuvo Mekoje kaip pabėgėlis ir ši žinia palaipsniui paplito po visus islamo šalių kampelius. Iš vienos pusės, musulmonai puolę į neviltį dėl Muavios priespaudos ir tironijos bei Jazid‘o valdymo, kas stiprino jų nepasitenkinimą, pradėjo reikšti palaikymą imamui Husein‘ui. Iš kitos pusės, Irako gyventojai ir, ypač Kufos miesto, srautu siuntė laiškus į Meką imamui Husein‘ui prašydami atvažiuoti į Iraką, tapti jų vadu ir surengti sukilimą prieš valdančiojo režimo tironiją. Šis procesas, suprantama, buvo pavojingas Jazid‘ui.

Imamas Husein‘as tęsė buvimą Mekoje, kol neprasidėjo piligrimystės laikas ir musulmonai iš visų šalių grupėmis ėmė plaukti į Meką ir ruoštis atlikti hadžo ritualus. Jo šviesybė gavo informaciją, kad grupė Jazid‘o šalininkų prisidengdami hadžu, paslėpę ginklus piligrimų eilėje, ruošiasi nužudyti jo šviesybę per hadžo ceremonijų vykdymo procesą [38] (Eršad-e mofid, psl. 201).

Jo šviesybė, iki galo nebaigęs piligrimystės procedūros, nusprendė leistis į kelią ir didelės piligrimų grupės tarpe jis atsistojo visu ūgiu ir pasakė piligrimams trumpą kalbą [39] (Manageb Ibn Šahrašuba, t. 4, psl. 89), paskelbdamas liaudžiai apie savo kelionę į Iraką. Savo trumpoje kalboje jis pasakė, kad gali būti, jog bus atiduotas kankinio žūčiai ir pakvietė musulmonus palaikyti jį dėl šio tikslo ir pralieti savo kraują Dievo kelyje. Kitą dieną jis kartu su savo šeima ir šalininkų grupe patraukė į Iraką.

Imamas Husein‘as tvirtai nusprendė neprisiekti ištikimybės Jazid‘ui ir žinojo, kad bus nužudytas, ir baisi omavidų karinė mašina, palaikoma visuotinio ištvirkimo, proto degradacijos ir liaudies atsilikimo (neatsakingumo) ir, ypatingai, Irako gyventojų, sutriuškins ir sunaikins jį. Aristokratų grupė, kaip geranoriškumo ženklą, užtvėrė jam kelią ir perspėjo apie galimus šio kelio pavojus, bet jo šviesybė kaip atsakymą jiems pasakė: „Aš neprisieksiu ištikimybės ir nepalaikysiu despotiško valdymo ir žinau, kad ir kur aš eičiau, kad ir kur būčiau, mane norės nužudyti ir tam, kad būtų išlaikyta pagarba Dievo Šventovei, kuri bus įžeista praliejus mano kraują, aš palieku Meką [40] (Eršad-e mofid, psl. 201; Fosul-al-mohemme, psl. 168).

Imamas Husein‘as patraukė į Kufos pusę. Kelyje, kai iki Kufos buvo likę keletas dienų kelio, atėjo žinia, kad Kufos valdytojas ir Jazid‘o bendrininkas areštavo ir nužudė imamo atstovą mieste ir vieną iš valstybės veikėjų, didelį (aistringą) imamo Husein‘o šalininką, kuriuos pervilko per miestą surištomis rankomis ir kojomis [41] (Eršad-e mofid, psl. 204; Fosul-al-mohemme, psl. 170; Mogatel at-talebein, 2 leid., psl. 73). Miestas ir apylinkės, kaip buvo sakoma pranešime, yra griežčiausioje kontrolėje ir nesuskaičiuojama kariuomenė laukia jo atėjimo, ir jo laukia vien tik žūtis. Nežiūrint į tai, imamas priėmė tvirtą sprendimą būti nužudytam ir pratęsė savo kelionę [42] (Eršad-e mofid, psl. 205; Fosul-al-mohemme, psl. 171; Mogatel at-talebein, psl. 73). Beveik 70 kilometrų nuo Kufos stepėje vadinamoje Karbala jo šviesybė ir jo bendrakeleiviai buvo apsupti Jazid‘o kariuomenės. Tai tęsėsi 8 dienas ir apsupimo žiedas darėsi vis siauresnis, o priešų karių skaičius – vis didesnis. Pagaliau, jo šviesybė, jo šeimos nariai ir šalininkai atsidūrė 30 tūkstančių karių apsuptyje [43] (Mangeb Ibn Šahrašuba, t. 4, psl. 98).

Per šias kelias dienas imamas Husein‘as užsiėmė savo pozicijų tvirtinimu, išskyrė geriausius karius ir vieną vakarą surinkęs visus savo trumpoje kalboje pasakė: „Priekyje mūsų nelaukia niekas, išskyrus kankinių žūtį, ir jiems nereikalingas niekas, išskyrus mane. Aš atsisakau jūsų priesaikos ir kas nori, gali prisidengdami tamsa bėgti ir gelbėti savo gyvybę nuo laukiančio pragaro“.

Po to užgesino visus fakelus ir dauguma bendrakeleivių, kurie ėjo kartu su imamu vardan savanaudiškų tikslų, bėgo prisidengę tamsa ir liko keletas Allah‘ą mylinčių giminaičių ir imamo ginklo draugų (apie 40 imamo Husein‘o ginklo draugų) ir keletas žmonių iš Bane Hašem giminės.

Imamas vėl surinko likusiuosius ir norėdamas juos išbandyti pasakė: „Priešai nori tik manęs ir kiekvienas iš jūsų gali prisidengdamas tamsa išgelbėti savo gyvybę“. Tuo kartu ištikimi imamo ginklo draugai pareiškė, kad nepasuks iš Dievo kelio ir jis šiame kelyje jų vadovas, ir jie niekada nepaliks jo vieno, ir gins jį tol, kol siela kūne, ir rankos gali laikyti kalaviją [44] (Manageb Ibn Šahrašuba, t. 4, psl. 99; Eršad-e mofid, psl. 214). Baigiantis maharramo 9-ąjai imamui Husein‘ui nuo priešo atėjo paskutinis ultimatumas – ištikimybės priesaika arba susirėmimas. Jo šviesybė atidėjo tai vakarui, kad atliktų maldą ir tvirtai nusprendė kitą dieną stoti į mūšį [45] (taip pat).

61-ųjų mėnulio metų moharramo 10-ąją imamas su nedidele grupe (iš viso jų buvo mažiau nei 90 žmonių, iš kurių 40 žmonių buvo jo bendrakeleiviai, 30 su trupučiu žmonių prisijungė prie jo naktį ir susirėmimo dieną, o likusieji – artimi giminaičiai) stojo prieš priešų armiją ir prasidėjo susirėmimas.

Tą dieną jie kovėsi nuo ryto iki vakaro ir imamas, ir kiti jauni kariai iš Hašemi giminės, ir jo ginklo draugai, visi žuvo kankinių mirtimi už tikėjimą (tarp nužudytųjų buvo du mažamečiai imamo Hasan‘o vaikai, o taip pat imamo Husein‘o mažametis sūnus ir netgi žindomas kūdikis) [46] (Bihar-al-anvar, Kompani leid., t. 10, psl. 200, 202, 203).

Priešų kariai pasibaigus mūšiui išbgobė imamo Husein‘o šeimos turtą, sudegino jų palapines, nupjovė kankinačiai žuvusiųjų galvas, išrengė juos nuogai ir nelaidoję numetė juos ant žemės. Po to jie paėmė imamo šeimą (bejėges moteris ir merginas) kartu su nupjautomis kankinių galvomis į Kufos pusę. Belaisvių tarpe taip pat buvo keletas vyriškos giminės atstovų, ir tame tarpe 22 metų imamo Husein‘o sūnus, tai yra ketvirtasis imamas, kuris sunkiai sirgo, 4-ių metų imamo Husein‘o sūnus Muhammed‘as ben Ali – penktasis šiitų imamas, Hasan‘as Mosanna, antrojo imamo sūnus, sunkiai sužeistas per susirėmimą, kurį rado tarp nužudytųjų ir nenužudė vieno iš karvedžių prašymu ir nuvedė į nelaisvę Kufoje. Belaisvių karavaną iš Kufos nukreipė į Damaską, į Jazid‘o būstinę.

Karbalos įvykiai, Pranašo giminės moterų ir merginų paėmimas į nelaisvę, pervedimas parodai per miestus, kalbos, pasakytos tikinčiųjų emyro dukros ir ketvirtojo imamo Kufoje ir Šame, užtraukė gėdą omavidams ir pavertė į nieką ilgametę Muavios propagandą ir viskas priėjo iki to, kad Jazid‘as pareiškė pasipiktinimą savo pavaldinių veiksmais.

Karbalos įvykiai tapo efektyviu faktoriumi, savo neišvengiama įtaka, sukrėtusiu omavidų dinastijos valdžios pagrindus ir sustiprinusiu šiizmo pamatus. Iš eilės greitai pagarsėjusių pasekmių dėl Karbalos įvykių buvo sukilimai ir maištai, kurie kruvinų karų pavidalu tęsėsi beveik 12 metų ir niekas iš tų, kurie dalyvavo nužudant imamą Husein‘ą, neišvengė bausmės (atpildo). Kiekvienas, kas studijavo imamo Husein‘o ir Jazid‘o gyvenimo istoriją, įvykius, vykusius tomis dienomis, be abejonės žino, kad imamas Husein‘as turėjo tik vieną kelią – žūtį tikėjimo kelyje, o prisiekti ištikimybę Jazid‘ui, kas buvo tolygu akivaizdžiam islamo naikinimui, jam buvo nepriimtina. Nes Jazid‘as ne tik kad negerbė islamo įstatymų ir nebuvo jų šalininkas (jiems atsidavęs), bet ir atvirai stengėsi trypti islamo šventenybes ir įstatymus. Jo pirmtakai nors ir buvo prieš religinius įstatymus, vis dėlto visus  veiksmus vykdė po religijos kauke (maskuote) ir iš išorinės pusės rodė pagarbą religiniams įsakymams ir didžiavosi Pranašo ir kitų žinomų religinių veikėjų, kuriais tikėjo liaudis, palaikymu.

Iš čia paaiškėja nepriimtinumas to, ką kai kurie iš istorikų sakė apie du skirtingus priėjimus prie imamo Hasan‘o ir imamo Husein‘o reikalo, ir būtent – imamas Hasan‘as tikėjo taikos doktrina, ir priešingai – imamas Husein‘as pirmenybę teikė karui, o taip pat tai, kad imamas Hasan‘as, turėdamas 40 tūkstančių karių sudarė taiką su Muavia, o jo brolis su 40-ia karių stojo į mūšį.

Mes taip pat galime pastebėti, kad imamas Husein‘as, neiškentęs 1 dienos ištikimybės Jazid‘ui, praleido 10 gyvenimo metų Muavios engiamas (reikia paminėti, kad ir imamas Hasan‘as 10 savo gyvenimo metų pralaido valdant Muaviai) ir nei karto nepasipriešino susiklosčiusioms sąlygoms. Iš iš tikrųjų, jei imamas Hasan‘as arba imamas Husein‘as būtų sukilę prieš Muavią, tai būtų buvę nužudyti ir savo žūtimi nebūtų suteikę jokio teigiamo poveikio islamo reikalų būklei ir prieš išoriškai teisingą Muavios politiką, kuris save vadino sahabe, dieviškojo įkvėpimo rašytoju ir netgi tikinčiųjų emyru ir ėmėsi bet kokių gudrybių savo politikos realizacijai, jų mirtis nebūtų turėjusi jokio realaus poveikio, jau nekalbant apie tai, kad savo meistriškomis intrigomis jis galėjo savo bendrininkų rankomis juos nužudyti ir po to veidmainiškai juos apverkti ir netgi reikalauti bausmės (keršto), kaip tai įvyko su trečiuoju kalifu.

Ketvirtasis imamas

Imamas Sadžad‘as (Ali ben Al-Husein, pavadintas Zein-al-abedin‘u arba Sadžad‘u). Jis buvo trečiojo imamo sūnus nuo jo žmonos Šahzanan, Irano padišacho Jazdigerd‘o dukros, vienintelio likusio gyvo imamo Husein‘o sūnaus, nes trys kiti jo broliai žuvo kankinių mirtimi prie Karbalos [47] (Mogatel at-talebein, psl. 52, 59). Jo šviesybė buvo Karbaloje, bet dėl sunkios ligos nebuvo pajėgus išeiti į mūšio areną ir kartu su belaisviais išsiųstas į Šamą. Po kurio nelaisvės (kalinimo) laiko jis Jazid‘o įsakymu ir visuomenės dėmesio pritraukimo tikslu su pagarba buvo išsiųstas į Mediną. Jo šviesybę antrą kartą omavidų kalifo Abdulmalek‘o įsakymu surakintą grandinėmis išsiuntė iš Medinos į Šamą, o po to vėl pasiuntė į Mediną [48] (Tazkirat-al-havas, psl. 324; Isbat-al-hidaia, t. 5, psl. 242).

Ketvirtasis imamas grįžęs į Mediną ėmė šalintis visų ir savo namų tyloje atsidavė maldoms ir nepalaikė kontaktų su niekuo, išskyrus Abu Hamza Semali, Abu Haled‘ą Kaboli ir į juos panašiais. Tie asmenys, kurie palaikė su juo kontaktą, platino liaudyje jo religinį požiūrį ir tokiu būdu islamo švietimas plačiai išplito, kurio rezultatai buvo įgyvendinti penktojo imamo imamato periodu.

Iš ketvirtojo imamo kūrinių (darbų) skaičiaus buvo maldos, kurios žinomos kaip „Sahife-e sadžadie“ arba „Zabur Al-e Muhammed“, susidedančios iš 57 maldų ir apimančios daugelį dieviškojo švietimo aspektų.

Ketvirtasis imamas po 35 metų imamato, kaip sako kai kurie šiitų hadisai, buvo nunuodytas Valid‘o Abdulmalek‘o, kurį tam įkvėpė (įtikino) omavidų kalifas Hišam‘as, ir mirė 95 metų amžiaus [49] (Manageb Ibn Šahrašuba, t. 4, psl. 176; Dalael-al-imamat, psl. 80; Fosul-al-mohemme, psl. 190).

Penktasis imamas

Imamas Muhammed‘as ben Ali (Baher) – žodis „baher“ reiškia supratimą „visiškai suvokiantis“ ir šią pravardę jo šviesybei davė didysis Pranašas [50] (Eršad-e mofid, psl. 246; Fosul-al-Mohemme, psl. 193; Manageb Ibn Šahrašuba, t. 4, psl. 197).

Jo šviesybė buvo ketvirtojo imamo sūnus ir gimė 57 mėnulio hidžros metais. Būdamas 4-ių metų amžiaus dalyvavo Karbalos įvykiuose ir mirus tėvui Dievo valia ir pirmtakų palikimu stojo prie imamato reikalų, mirė 114 arba 117 mėnulio hidžros metais (pagal kai kurias šiitų versijas jį nunuodijo Ibrahim‘as ben Valid‘as ben Abdulmalek‘as, omavidų kalifo Hišam‘o sūnėnas) [51] (Osul-e kafi, t. 1, psl. 469; Eršad-e mofid, psl. 245; Fosul-al-mohemme, psl. 202; Istorija Jagubi, t. 3, psl. 63; Tazkirat-al-havas, psl. 340; Dalael-al-imamat, psl. 94; Munageb Ibn Šahrašuba, t. 4, psl. 210).

Penktojo imamo laikais, iš vienos pusės, kaip omavidų skleidžiamos priespaudos rezultatas, kiekvieną deiną skirtinguose islamo kalifato rajonuose įsiplieksdavo sukilimai, ir tuo pačiu metu pačiame omavidų valdančiajame aparate iškildavo nesutarimai, kurie žymiai padėjo silpninti priespaudą Pranašo giminės atstovams.

Iš kitos pusės, Karbaloje įvykusi tragedija ir smurtas (prievarta) prieš Pranašo giminės atstovus stiprino musulmonų trauką ir domėjimąsi Pranašo gimine. Šie faktoriai, susilieję į visumą, paskatino tai, kad musulmonai ir ypač šiitai kaip siautėjanti srovė pradėjo tekėti į Mediną pas penktąjį imamą ir tokiu būdu jo šviesybei susidarė patogi galimybė islamo švietimo skleidimui, kuri nepasitaikė nei vienam iš prieš jį buvusių Pranašo giminės atstovų. To patvirtinimui tarnauja begalė hadisų ir pasakojimų apie penktąjį imamą ir didelę grupę mokslo tarnautojų ir mokslininkų iš pačių įvairiausių islamo švietimo sferų, kurie buvo išauklėti jo šviesybės mokykloje (jo mokymo) [52] (Eršad-e mofid, psl. 245-253).

Šeštasis imamas

Imamas Džafar‘as ben Muhammed‘as (Sadeq), penktojo šiitų imamo sūnus, gimė 83 mėnulio hidžros metais ir 148 mėnulio hidžros metais (pagal šiitų versiją) buvo nunuodytas abbasidų kalifo Mansur‘o nurodymu ir pasmerktas kankinio žūčiai [53] (Osul-e kafi, t. 1, psl. 472; Dalael-al-imamat, psl. 111; Eršad-e mofid, psl. 254; Istorija Jagubi, t. 3, psl. 119; Fosul-al-mohemme, psl. 212; Tazkirat-al-havas, psl. 346; Manageb Ibn Šahrašuba, t. 4, psl. 280).

Šeštojo imamo periodu kaip revoliucinių judėjimų islamo šalyse ir, ypač sukilimo, sukelto žemiausio visuomenės sluoksnio už omavidų giminės valdžios nuvertimą ir sunkiausių kruvinų karų, privedusių omavidų dinastiją prie degradacijos, rezultatas, atsirado palankios sąlygos, parengtos penktojo imamo per 25-ių metų jo imamato periodą skleidžiant Pranašo giminės islamo švietimą ir kurios šeštojo imamo periodu labiau pagerėjo ir susidarė dar palankesnės sąlygos religijos mokymo platinimui. Jo šviesybė beveik iki savo imamato pabaigos, sutapusio su galutiniu omavidų dinastijos kalifato valdymo periodu ir abbasidų dinastijos valdymo pradžia, pasinaudojęs pasitaikiusia galimybe, užsiėmė religinio mokymo platinimu ir išauklėjo daug ryškių (svarbių) mokslininkų įvairiose teoretinėse ir praktinėse mokslo sferose, tokius kaip Zarare, Mohammed ben Muslem, Mumen Tagu, Hišam ben Hakim, Aban ben Taglob, Hišam ben Salem, Hariz, Hišam Kolbi Nassabe, Džaber ben Sufi ir daugelį kitų. Taip pat daugelis iš mokslo – religijos veikejų, tokie kaip Sofian Suri, Abu Hanife (religinio ordino lyderis – paaišk.) ir islamo teisės mokslų veikėjų, tokie kaip Gazi Sakuni, Gazi Abulbahtari ir kiti turėjo garbės būti jo mokiniais (yra žinoma, kad jo pamokas lankė ir buvo jo auklėtiniais 14 tūkstančių mokslininkų ir mokslininkų – teologų) [54] (Eršad-e mofid, psl 254; Fosul-al-mohemme, psl. 204; Manageb Ibn Šahrašuba, t. 4, psl. 247).

Hadisai, likę kaip palikimas nuo jų šviesybių penktojo ir šeštojo šiitų imamų, pagal skaičių viršija hadisus, parašytus apie Pranašą ir kitus 10 imamų.

Paskutinysis jo šviesybės įeįtojo imamo imamato periodas sutapo su abbasidų kalifo Mansur‘o kalifato valdymu, kuris jį paėmė girežčiausiai kontrolei ir apribojo jo veiksmus. Kalifas Mansur‘as alavidų atžvilgiu žiaurumo, prievartos ir nužudymų, kiek nepadarė beširdė ir žiauri omavidų dinastija. Jo įsakymu juos mesdavo į kalėjimus, kankindavo ir žudydavo, kitus gyvus užkasdavo žemėje, dar kitus įkalindavo namų pamatuose arba įmūrydavo į sienas.

Kalifo Mansur‘o įsakymu šeštasis imamas buvo išsiųstas iš Medinos (prieš tai jis buvo išsiųstas iš Irako abbasidų kalifo Saffeh‘o įsakymu, o dar anksčiau, dar gyvam esant penktąjam imamui, buvo nusiųstas į Damaską omavidų kalifo Hišam‘o įsakymu).

Ilgą laiką jo šviesybė buvo stebimas (laikomas priežiūroje), ne kartą bandė nužudyti, ne kartą įžeidinėjo, bet vis dėlto galų gale sugrąžino į Mediną. Imamas grįžo į Mediną ir likusią gyvenimo dalį praleido griežčiausiame savo religinių įsitikinimų slėpimo režime, kol kalifo Mansur‘o sąmokslo rezultate buvo nunuodytas [55] (Fosul-al-mohemme, psl. 212; Dalael-al-imamat, psl. 111; Isbat-al-vasiiat, psl. 124). Kalifas Mansur‘as, gavęs žinią apie šeštojo imamo kankinančią mirtį, parašė Medinos valdytojui laišką, kuriame jo reikalavo, pretekstu anpankyti šeštojo imamo giminaičius, eiti į jo namus ir pareikalauti jo šviesybės testamento ir ten pat nupjauti galvą tam, kas pristatytas (nurodytas) jo įpėdiniu. Žinoma, kalifas Mansur‘as šiuo savo aktu ketino kartą ir visiems laikams užbaigti su imamatu ir šiizmu, bet kai Medinos valdytojas atėjo į jo šviesybės namus ir perskaitė jo testamentą, savo nustebimui jis pastebėjo, kad testamente nurodyti 5 įpėdiniai, tai yra pats kalifas, Medinos valdytojas, vyresnysis imamo Abdulla Aftah‘o sūnus, jo jaunesnysis sūnus – Musa ir Hamide ir tokiu būdu, Mansur‘o klasta nuėjo perniek [56] (Osul-e kafi, t. 1, psl. 310).

Septintasis imamas

Imamas Musa ben Džafar (Kazem), šeštojo imamo sūnus, gimė 128 mėn.h.metais ir 183 mėn.h. metais buvo nunuodytas kalėjime [57] (Osul-e kafi, t. 1, psl. 476; Eršad-e mofid, psl. 270; Fosul-al-mohemme, psl. 214-223; Dalael-al-imamat, psl. 146-148; Tazkirat-al-havas, psl. 348-350; Manageb Ibn Šahrašuba, t. 4, psl. 324; Istorija Jagubi, t. 3, psl. 150). Jo šviesybė po tėvo mirties Dievo valia ir pirmtakų testamentu tapo imamato vadovu.

Septintasis imamas buvo abbasidų kalifų Mansur‘o, Hadi, Mehdi ir Harun‘o amžininkas ir gyveno sunkiomis dusinimo ir religinių įsitikinimų slėpimo sąlygomis ir kalifo Harun‘o piligriminės kelionės į Mediną metu, jo įsakymu imamas buvo areštuotas Pranašo mečetėje, surakintas grandinėmis ir iš Medinos pervestas į Basrą, o iš Basros – į Bagdadą ir per ilgus savo kalėjimo metus iš vieno kalėjimo buvo perkeliamas į kitą ir, pagaliau, Bagdado kalėjime buvo nunuodytas Sanadi ben Šahak‘o ir pasmerktas kankinio mirčiai, ir palaidotas kureišitų kapinėse Kazemein mieste [58] (Eršad-e mofid, psl. 279-283; Dalael-al-imamat, psl.148, 154; Fosul-al-mohemme, psl. 222; Manageb Ibn Šahrašuba, t. 4, psl. 324-327; Istorija Jagubi, t. 3, psl. 150).

Aštuntasis imamas

Imamas Ali ben Musa (Rida), septintojo imamo sūnus, istorinių dokumentų liudijimu, gimė 148 mėn.h.metais ir mirė 203 mėn.h.metais [59] (Osul-e kafi, t. 1, psl. 486; Eršad-e mofid, psl. 284-296; Dalael-al-imamat, psl. 175-177; Fosul-al-mohemme, psl. 225-246; Istorija Jagubi, t. 3, psl. 188).

Aštuntasis imamas po tėvo mirties Dievo valia ir dėl prieš tai buvusių imamų pristatymo priėmė imamatą ir savo imamato metu buvo abbasidų kalifo Harun‘o, jo sūnaus Amin‘o ir po to jo kito sūnaus – Mamun‘o amžininkas.

Mamun‘as po tėvo mirties konfliktavo su savo broliu Amin‘u, šie konfliktai privedė prie kruvinų susirėmimų, ko rezultate Mamun‘as pasiekė viešpatavimą visame kalifate [60] (Osul-e kafi, t. 1, psl. 488; Fosul-al-mohemme, ps; 237).

Iki to laiko abbasidų dinastijos politika dėl alavidų (jo šviesybės Ali palikuonys) buvo grubumo ir kraujo praliejimo politika ir dažnai vienas iš alavidų surengdavo sukilimą ir stodavo į kruviną susirėmimą su egzistuojančiu režimu, kas suteikdavo sunkumų valdančiąjam aparatui.

Šiitų imamai ir vadovai iš Pranašo giminės nors ir nebendradarbiavo su sukilėliais ir maištininkais, ir nesikišo į jų reikalus, bet šiitais, tomis dienomis sudarę žymią gyventojų grupę, laikė Pranašo giminės imamus religiniais vadovais, kuriems derėjo paklusti, ir tikraisiais didžiojo Pranašo įpėdiniais, o kalifato valdantįjį aparatą – purvinu ir netekusiu bet kokio šventumo, valdomu grupės nesuvaldomų ir iškrypusių (paileidusių) žmonių, ir šios padėties tęsimąsis valdančiajam režimui buvo labai grėsmingas.

Mamun‘as pradėjo galvoti apie tai, kaip perdaryti nauju būdu (suderinti) seną ir norimų rezultatų nedavusią politiką ir duoti aštuntajam imamui įpėdinystės teisę ir tuo pačiu užbaigti problemas. Nes Ali palikuonys, po jų atėjimo į valdžią kalifate, daugiau neprotestuos prieš valdantįjį režimą ir šiitai, pamatę savo imamą vadovaujantį kalifatui, kurio viršūnę iš pats aparatas vadino nešvaria, praras dorovingą tikėjimą ir vidinę pagarbą Pranašo giminės imamams, kas prives prie jų tikėjimo struktūros griūties ir pašalins pavojų, kuris gresia valdančiąjam aparatui [61] (Dalael-al-imamat, psl. 197; Manageb Ibn Šahrašuba, t. 4, psl. 363).

Žinoma, Mamun‘ui pasiekti norimą tikslą – pašalinti imamą, nesudarė didelių sunkumų. Tam, kad įgyvendintų savo idėją, Mamun‘as iš Medinos į Mervą iškvietė imamą, iš pradžių pasiūlė jam kalifatą, o po to ir įpėdinystę (atstovavimą), kad užbaigtų problemas, bet jo šviesybė atsiprašė ir nepriėmė jo pasiūlymo, bet vienaip ar kitaip Mamun‘as jį privertė priimti pasiūlymą ir imamas priėmė atstovavimą su ta sąlyga, kad nesikiš į valstybės reikalus, paskirtus ir atskirtus nuo valdininkų reikalų [62] (Osul-e kafi, t. 1, psl. 489; Eršad-e mofid, psl. 290; Fosul-al-mohemme, psl. 237; Tazkirat-al-havas, psl. 352; Manageb Ibn Šahrašuba, t. 4, psl. 363).

Šis įvykis įvyko 200 mėnulio hidžros metais, bet nedaug praėjo laiko, kol Mamun‘as dėl spartaus šiizmo progreso ir imamo įtakos sustiprėjimo eiliniams žmonėms ir kariams, ir netgi valstybės veikėjams, suprato savo klaidą ir nunuodijęs jį, pasmerkė kankinio mirčiai už tikėjimą.

Aštuntasis imamas buvo palaidotas Irano Tus (Mešhed) mieste.

Mamun‘as turėjo stiprų polinkį versti intelektualinių mokslų srities veikalus į arabų kalbą. Jis sukūrė mokslo visuomenę, kurioje dalyvavo skirtingų tikėjimų mokslininkai – teologai ir keitėsi savo nuomonėmis. Šiuose posėdžiuose taip pat dalyvavo iš aštuntasis šiitų imamas ir vedė diskusijas su įvairių šalių ir tikėjimų mokslininkais ir daugelis iš šių disputų yra užfiksuoti šiitų hadisų rinkiniuose [63] (Manageb Ibn Šahrašuba, t. 4, psl. 351; Ahmed ben Ali ben Abitaleb Tabarsi, Nedževo leid., t. 2, psl. 170-237).

Devintasis imamas

Imamas Muhammed ben Ali (Tahi, o kartais imamas Džafar arba Ibn Rida), aštuntojo imamo sūnus, gimė 195 mėnulio hidžros metais Medinoje ir, pagal šiitų versiją, jį nunuodijo jo žmona, abbasidų kalifo Mamun‘o dukra, abbasidų kalifo Motasem‘o įsakymu 220 mėn.h.metais, palaidotas šalia savo pirmtako Kazemeine.

Po savo tėvo priėmė imamatą Dievo valia ir prieš tai buvusių imamų testamentu. Devintasis imamas tėvo mirties metu buvo Medinoje ir Mamun‘as iškvietė jį į Bagdadą, kuris tuo metu buvo laikomas kalifato sostine, ir parodė jam išorines pagarbos normas, ištekino už jo savo dukrą ir pakvietė jį pasilikti Bagdade ir, faktiškai, tokiu būdu norėjo laikyti jį savo priežiūroje.

Kurį laiką imamas buvo Bagdade ir po to, gavęs Mamun‘o leidimą, patraukė į Mediną ir iki savo dienų pabaigos pasiliko tame mieste. Po Mamun‘o mirties jo sūnus Motasem‘as vėl iškvietė imamą į Bagdadą ir ėmė jį stebėti ir, galų gale, kaip buvo pasakyta aukščiau, jį nunuodijo jo žmona [64] (Eršad-e mofid, psl. 297; Osul-e kafi, t. 1, psl. 492-497; Dalael-al-imamat, psl. 201-209; Manageb Ibn Šahrašuba, t. 4, psl. 377-399; Fosul-al-mohemme, psl. 247-258; Tazkirat-al-havas, psl. 358).

Dešimtasis imamas

Imamas Ali ben Muhammed (Nahi, o kartais – imamas Hadi), devintojo imamo sūnus, gimė 212 mėn.h.metais Medinoje ir 254 mėn.h.metais (pagal šiitų versiją) buvo nunuodytas abbasidų kalifo Motaz‘o įsakymu ir pasmerktas kankinio mirčiai [65] (Osul-e kafi, t. 1, psl. 497-502; Eršad-e mofid, psl. 307; Dalael-al-imamat, psl. 216-222; Fosul-mohemme, psl. 259-265; Tazkirat-al-havas, psl. 362; Manageb Ibn Šahrašuba, t. 4, psl. 401-420). Dešimtasis imamas savo gyvenimo metu buvo 7 abbasidų kalifų amžininkas – Mamun‘o, Motasem‘o, Vaseg‘o, Motavakkel‘o, Montaser‘o, Mostain‘o ir Motaz‘o. Motasem‘o periodu, 220 mėn.h.metais, kai jo tėvas buvo nunuodytas Bagdade, jis buvo Medinoje ir Dievo valia bei savo pirmtakų pristatymu buvo išrinktas į imamatą ir užsiėmė religinių mokslų platinimu, kol į valdžią neatėjo Motavakkel‘as.

243 mėn.h.metais Motavakkel‘as kurstomas savo artimųjų davė įsakymą vienam iš savo valstybės veikėjų pasiųsti jo šviesybę imamą iš Medinos į Samarą, tuometinę kalifato sostinę, ir kartu su kuo pasiuntė jo šviesybei pilną meilės ir pagarbos laišką su prašymu atvykti į Samarą ir susitikti su juo [66] (Eršad-e mofid, psl. 307-313; Osul-e kafi, t. 1, psl. 501; Fosul-al-mohemme, psl. 261; Tazkirat-al-havas, psl. 359; Manageb Ibn Šahrašuba, t. 4, psl. 417; Isbat-al-vasia, psl. 176; Istorija Jagubi, t. 3, psl. 217). Žinoma, po jo atvykimo į Samarą prieš jį nebuvo imtasi kokių nors akivaizdžių priešiškų akcijų, bet kalifas tuo pačiu metu darė viską, kad kamuotų ir įžeidinėtų jo šviesybę, ne vieną kartą bandė jį nužudyti, keletą kartų kvietė į rūmus ir jam nesant apieškojo jo namus.

Mutavakkel‘as buvo priešiškas Pranašo giminei ir tarp abbasidų neturėjo sau lygių ir ypač jis buvo aršus priešas viskam, kas lietė jo šviesybę Ali ir jo giminę. Jis visiškai atvirai sakė nederamus žodžius pirmojo imamo adresu ir ragino savo juokdarį pamėgdžioti jo šviesybę, o pats patenkintas juokėsi. 237 mėn.h.metais jo įsakymu jo šviesybės Husein‘o mauzoliejus ir kaimynystėje esantys namai buvo sugriauti ir sulyginti su žeme. Jis taip pat įsakė išrausti žemę aplink jo tyriausią karstą, uždaryti vandens kelią, vedantį prie mauzoliejaus tam, kad visiškai būtų pamirštos su juo susijusios tradicijos [67] (Magatel at-talebein, psl. 395).

Motavekkel‘o valdymo metu jo šviesybės Ali giminės narių, gyvenusių Hidžaze (Arabijoje – vert.), padėtis nepaprastai pablogėjo, netgi taip, kad jų žmonos neturėjo čadros (apdangalas, kuriuo musulmonės moterys dengia veidą ir kūną – vert.) ir jos maldos metu čadrą užsidėdavo iš eilės (viena po kitos) [68] (Taip pat.).

Dešimtasis šiitų imamas iškentėjo Mutavakkel‘o priekabiavimus ir kankinimus, kol šis numirė ir po jo į valdžią atėjo Montaser‘as, Mostain‘as ir Motaz‘as, kurio įsakymu jo šviesybė buvo nunuodytas.

Vienuoliktasis imamas

Imamas Hasan ben Ali (Askari), dešimtojo imamo sūnus, gimė 232 mėn.h.metais ir nunuodytas (pagal kai kurias šiitų versijas) 260 mėn.h.metais abbasidų kalifo Motamed‘o įsakymu [69] (Eršad-e mofid, psl. 315; Dalael-al-imamat, psl. 223; Fosul-al-mohemme, psl. 266-272; Manageb Ibn Šahrašuba, t. 4, psl. 422; Osul-e kafi, t. 1, psl. 503).

Vienuoliktasis imamas po tėvo Dievo valia ir pirmtakų žodžiais buvo paskirtas į imamatą ir per septynių metų imamato valdymą kenčiant jėgos naudojimą ir dusinimą, kurį naudojo (platino) kalifas, veikė labai atsargiai ir, išskyrus kai kuriuos jam artimus asmenis iš šiitų tarpo, su liaudimi nesusitikdavo, bet nežiūrint į tai, daugumą laiko praleido kalėjime [70] (Eršad-e mofid, psl. 324; Osul-e kafi, t. 1, psl. 512; Manageb Ibn Šahrašuba, t. 4, psl. 429-430).

Šios priespaudos priežastis buvo ta, kad tais laikais šiitai sudarė daugumą ir turėjo svarbią (jaučiamą) jėgą ir visi žinojo, kad liaudyje labai populiariems šiitams būtina turėti savo dvasinį vadovą, kurie buvo labai populiarūs visuomenėje ir dėl to kalifai pirmiausia stengėsi juos laikyti savo kontrolėje ir visais įmanomais būdais apriboti jų veiksmus ir, pagal galimybę, kuo greičiau jais atsikratyti.

Antra, tuometinis kalifas suprato, kad sąmoningas šiitų sluoksnis žino, kad vienuoliktasis imamas turi turėti sūnų ir, kaip sako hadisai, kaip jie girdėjo iš paties vienuoliktojo imamo ir savo tėvų, tai turi būti tas pats išpranašautasis Mehdi – pažadėtasis ir ši žinia buvo perduodama iš lūpų į lūpas eilinių žmonių ir išrinktųjų šiitų nuo pat didžiojo Pranašo laikų, ir tai turėjo būti dvyliktasis imamas [71] (Madžlesi, Bihar-al-anvar, t. 51, 52).

Būtent dėl to vienuoliktasis imamas, daugiau nei kiti imamai, buvo prižiūrimas ir to meto kalifas priėmė tvirtą sprendimą bet kokiais būdais padėti tašką šiitų imamato problemai.

Todėl, kai kalifui Motamed‘ui pranešė žinią apie imamo ligą, jis pasiuntė į imamo namus gydytoją, kelis savo artimuosius, kelis advokatus, kurie turėjo kontroliuoti reikalų padėtį imamo namuose ir po jo mirties apieškoti namus, akušerės apžiūrėjo tarnaites ir dviejų metų bėgyje slapti kalifo agentai ieškojo jo šviesybės paveldėtojo, kol visiškai nenusivylė savo paieškomis [72] (Osul-e kafi, t. 1, psl. 505; Eršad-e mofid, psl. 319).

Vienuoliktasis imamas po mirties savo namuose Samaros mieste buvo palaidotas šalia savo tėvo.

Dera paminėti, kad Pranašo giminės imamai per savo gyvenimo laiką išauklėjo daug mokslininkų ir teologų, kurių skaičius siekia kelis šimtus žmonių ir mes tam, kad išsaugotume knygos glaustumą, nepateikiame čia jų vardų, jų darbų pavadinimų ir jų biografijų [73] (žiūr. Ketab-e redžalkoši, Redžal Tusi, fehrest-e redžal).

Dvyliktasis imamas

Jo šviesybė Mehdi – pažadėtasis, kurį paprastai vadina amžiaus imamu arba saheb-az-zaman, vienuoliktojo imamo sūnus, gimė 255 arba 256 mėn.h.metais Samaroje ir iki 260 mėn.h.metų, kai jo tėvas buvo pasmerktas kankinio mirčiai, gyveno tėvo globojamas ir buvo paslėptas nuo žmonių žvilgsnių išskyrus keletą artimųjų šiitų, kurie turėjo garbės susitikti su juo.

Po tėvo kankinančios mirties Dievo valia jis pasislėpė nuo akių ir be jo įgaliotų atstovų niekas nuo to laiko nematė jo, išskyrus ypatingus įvykius [74] (Bihar-al-anvar, t. 51, psl. 342-343, 366; Muhammed ben Hasan Tuei, 2 leid., psl. 214-243; Kitab-al-isbat-hidaia, t. 6, 7).

Įgaliotieji atstovai

Jo šviesybė Mehdi – pažadėtasis paskyrė Čandi Osman ben Said‘ą Omari savo įgaliotuoju atstovu, kuris buvo artimas ir patikimas jo tėvo ir dėdės asmuo, ir per jį atsakinėjo į šiitų klausimus ir reikalavimus.

Po Osman‘o ben Said‘o jo sūnus Muhammed‘as ben Osman‘as buvo paskirtas imamo atstovu ir po Muhammed‘o ben Osman‘o Omari mirties imamo atstovas buvo Abulgasem‘as Husein‘as ben Ruh Nobahti, po kurio mirties šią funkciją prisiėmė Ali ben Muhammed‘as Sameri. Likus kelioms dienoms iki Ali ben Muhammed‘o Sameri mirties (329 mėn.h.metais) iš jo šviesybės Ali ben Muhammed‘as gavo įsakymą, kad po šešių dienų jo gyvenimas baigsis ir po to daugiau nebus imamo – pažadėtojo atstovo ir prasidės „didžiojo nebuvimo“ periodas, kuris tęsis iki Dievo paskirto laiko [75] (Bihar-al-anvar, t. 51, psl. 361; Šeich Tuei, psl. 242) ir, pagal šį Dievo nurodymą, šis „nebuvimas“ arba kitaip „pasislėpimas nuo akių“ dalinasi į dvi dalis:

pirma – mažasis nebuvimas, kuris prasidėjo 260 mėn.h.metais ir baigėsi 329 metais, ir tęsėsi beveik 70 metų

antra – didysis nebuvimas, kuris prasidėjo 329 mėn.h.metais ir tęsis iki tol, kol šito norės Allah‘as. Didysis Pranašas Mottafeg hadise sako: „Jeigu pasaulis bus perpildytas priespaudos ir smurto, ir pasaulio egzistavimui bus likusi tik viena diena, tai Allah‘as šitaip prailgins tą dieną, kol atsiras (pasirodys) mano palikuonis Mehdi ir pripildys pasaulį teisingumo“ [76] (Fosul-al-mohemme, psl. 271. (153) – Bihar-al-anvar, t. 52, psl. 328, 336. (154) – Bihar-al-anvar, t. 51, psl. 158-159).

9 skyrius. Mehdi atsiradimo klausimo bendras požiūris

Skyriuje apie pranašavimą ir imamatą mes pastebėjome, kad pagal visuotinės orientacijos įstatymą, išplitusį visoms Kūrimo rūšims, žmogus pagal poreikį aprūpintas jėga (dieviškojo apreiškimo ir pranašystės jėga), nukreipiančia jį į absoliutaus žmogiškumo pusę ir laimę ir, suprantama, jei šis tobulumas ir laimė žmogui, gyvenančiam visuomeninį gyvenimą, būtų neįmanomi, tai būtų pašalintas pats šio paruošimo principas, o pašalinimas Kūrime neįmanomas. Kitais žodžiais, nuo pat to laiko, kai žmogus atsirado žemėje, jis pastoviai yra visuomeninio gyvenimo, vedančio į laimę (į pilną laimę), paieškos padėtyje ir visi jo veiksmai veda į šios laimės siekimą, ir jei tokia laimė neturėtų praktinio įgyvendinimo, tai nebūtų tokios svajonės, panašiai kaip tai, kad jei nebūtų maisto, tai nebūtų ir alkio, jeigu nebūtų vandens, tai nebūtų ir troškulio.

Todėl, kaip to reikalauja būtinybė, ateityje pasauliui ateis diena, kai žmonių visuomenė gyvens visiško teisingumo, taikos ir laimės gyvenimą ir žmonių visuomenės nariai bus panardinti išminties ir tobulybės jūroje. Suprantama, tai bus pasiekta paties žmogaus rankomis ir šios visuomenės vadovas bus žmonijos išgelbėtojas jo šviesybė Mehdi.

Skirtingose pasaulio religijose ir tikėjimuose – stabmeldystėje, judaizme, krikščionybėje, zoroastrizme ir islame kalbama apie žmogų – žmonių giminės išgelbėtoją ir, visumoje, pranašaujamas jo atėjimas, nors lyginant yra kai kurie skirtumai ir hadise iš Pranašo „Mottafik“ yra apie tai pasakyta: „Mehdi - pažadėtasis, iš mano giminės“.

10 skyrius. Individualus požiūris Mehdi atsiradimo klausimu

Šalia nesuskaičiuojamų hadisų apie didįjį Pranašą ir Pranašo giminės imamus kas liečia Mehdi atsiradimą ir apie tai, kad jis yra Pranašo palikuonis ir pačiu atėjimu atves žmoniją iki tikro tobulumo ir aukščiausio laipsnio moralinio pakilimo (154), taip pat yra daug hadisų apie tai, kad Mehdi – vienintelis imamo Hasan‘o Askari sūnus (vienuoliktojo imamo), kuris po gimimo ir ilgo pasislėpimo nuo akių vėl pasirodys šiame pasaulyje ir padarys pasaulį pilną teisingumo ir laimės, jeigu pasaulis bus perpildytas priespaudos ir smurto.

Kai kurie klausimai ir atsakymai į juos

Šiizmo priešininkai protestuoja, kad, jų nuomone, paslėptas nuo akių imamas iki dabar turėjo išgyventi 12 amžių, kai tuo tarpu žmogus jokiu būdu negali turėti tokio ilgo gyvenimo.

Atsakymas – protesto pagrindas remiasi mažai tikėtino dalyko požymiais ir, žinoma, tokį ir dar ilgesnį gyvenimą kaip šis reikia pripažinti menkai tikėtinu, bet kiekvienas, kas studijavo iš didžiojo Pranašo ir kitų Pranašo giminės imamų gautus hadisus apie nuo akių pasislėpusį imamą, gali atkreipti dėmesį, kad dingusio imamo gyvenimo būdas parodomas kaip neįprastas ir stebinantis. Nes niekaip negalima to įrodyti, kad priemonės ir faktoriai, kurie veikia šiame pasaulyje, panašūs į tuos, kuriuos mes matom ir žinom ir nėra daugiau priemonių, veikimo būdų ir poveikių, kurių mes nežinom arba nesuprantam. Todėl, nustatytoje asmenybėje arba asmenybėse gali būti, kad atsiras faktoriai, kurie suteiks jiems gyvenimą tūkstančius ir šimtus tūkstančių metų ir būtent dėl to medicina dar neprarado vilties rasti kelius, kad galėtų prailginti žmogaus gyvenimą.

Panašus klausimas iš judaizmo, krikščionybės arba islamo pusės ypač keistas, nes jie remdamiesi savo dangiškomis Knygomis pripažįsta Dievo pranašų nepaprastumą ir stebuklus.

Šiizmo priešininkai protestuoja, kad šiizmas pripažįsta imamo egzistavimo būtinybę religinių įstatymų išraiškai (pasireiškimui), dogmatinių tiesų ir žmonių orientacijos ir imamo pasislėpimas nuo akių prieštarauja jų pasisakymams, nes nuo akių pasislėpęs imamas neduoda jokios naudos žmonėms ir jeigu Allah‘as norės žmonių visuomenės pataisymui išrinkti imamą, gali sukurti jį reikiamu momentu ir nėra reikalo kurti (paskirti) jį likus daugeliui tūkstantmečių iki paskirto laiko.

Atsakymas – jie nesuprato imamo esmės, nes imamato skyriuje visiškai aiškiai pasakyta, kad imamo pareiga nėra grynai formalus islamo įstatymų išaiškinimas, jam duota dvasinio vadovavimo ir žmonių orientavimo užduotis ir jis privalo orientuoti žmogaus moralinį gyvenimą ir žmogaus veiksmus orientuoti į Viešpaties pusę.

Suprantama, fizinis imamo buvimas (dalyvavimas) arba nebuvimas (nedalyvavimas) šiuo atžvilgiu neturi jokio poveikio ir imamas per vidinį žmogaus pasaulį pasiekia kontaktą ir vadovavimą žmogaus sielai, net jeigu nepasiduoda regėjimui (yra nematomas), jo egzistavimas visada būtinas, nors ir jo atėjimas bei pasaulio ištaisymas dar neatėjo.

Epilogas: šiitų moralinė misija (pranešimas)

Šiitų moralinį pranešimą pasaulio tautoms sudaro viso tik vienas išsireiškimas – „pažinkite Allah‘ą“ arba kitais žodžiais, eikite Viešpaties pažinimo keliu, kad taptumėte laimingi ir laisvi, ir tai tas pats išsireiškimas, kurį pareiškė disysis Pranašas, pirmą kartą kviesdamas tautas į tikėjimą - „O žmonės, pripažinkite Allah‘ą vieninteliu ir prisipažinkite tai, kad išsilaisvintumėte“. Aiškindami šį kvietimą trumpai galime pasakyti:

Mes, žmonės, žmonių visuomenės nariai, pagal savo prigimtį prisirišę prie daugelio žmogiškų tikslų ir materialinių malonumų – valgyti ir gerti, tai kas skanu, gerai ir madingai rengtis, mus traukia nuostabūs rūmai su puikiu peizažu, graži žmona ar gražus sutuoktinis, geri draugai, turtas, gautas smurto keliu ar jėgos politika, godumas, valdžia ir noras sunaikinti viską, kas priešinasi mums.

Tuo pačiu metu savo Dievo duota esme mes suprantame, kad visi šie malonumai sukurti žmogui, o ne žmogus sukurtas jiems, ne žmogus turi veržtis paskui juos, o jie paskui žmogų. Troškimų patenkinimo ir pasotinimo tikslas – tai gyvūnų tikslas, nužudyti, suplėšyti į gabalėlius – laukinių gyvūnų tikslas, vilko ir tigro, o žmogaus logika turi vadovautis protu ir savo paties pažinimu.

Proto logika, sujungta su realybe, stumia mus į Viešpaties Dievo pusę, o ne į vidinių troškimų (aistrų), savanaudiškumo ir egoizmo pusę. Proto logika pažįsta žmogų, neturintį jokios nepriklausomybės ir interpretacijų, kaip sudėtinę Kūrimo dalį ir, priešingai tam, kad žmogus laiko save Kūrimo valdovu, savo nuožiūra numalšinančiu nepaklusnią gamtą ir besiveržiančiu ją parklupdyti, pats jis yra žaisliukas gamtos rankose, jos valios vykdytojas.

Proto logika kviečia žmogų sutelkti dėmesį į šio trumpalaikio pasaulio esmės suvokimą ir suprasti, kad šis pasaulis ir visa, kas jame yra, nevyksta savaime, o ima savo pradžią iš begalinio pirminio šaltinio ir tai leidžia suprasti, kad visa tai, kas gražu ir negražu, visi žemės ir daugaus padarai, kuriuos žmogus mato kaip nepriklausomai egzistuojančius, gali būti matomi kitaip ir patys savyje negali turėti pirminio šaltinio, panašiai tam kaip įvykiai, faktai ir didingumas buvę vakar dieną šiandien atrodo legenda ir šiandienos įvykiai taip pat panašūs į juos ir ateityje bus kaip legenda.

Tik Viešpats Dievas – Jo amžinai gyvas faktas ir visa, ir viskas gali egzistuoti Jo prieglobstyje ir turėti savo egzistavimą Jo egzistavimu.

Tik tada, kai žmogus apsirūpins tokiu mąstymu, prieš jį atsivers būties pasaulis ir jis savo akimis įsitikins, kad pasaulis ir žemiečiai remiasi į begalinį būties pasaulį, gyvenimą, galybę, žinojimą ir begalinę tobulybės jūrą ir žmogus, ir bet kuris pasaulio įvykis panašūs į skirtingus langelius ir kiekvienas iš jų pagals avo galimybes atveria pasaulį aplink save, tai yra amžinybės pasaulį.

Ir štai tada žmogus sugrąžins savo tikrumą ir nepriklausomybę tam, iš ko jis juos gavo ir pamiršęs save atiduos savo širdį Viešpačiui vieninteliam ir negalvos apie nieką pasaulyje, išskyrus Jo didingumą ir galybę.

Ir štai tada žmogus bus globojamas Viešpaties tyriausiojo ir visa tai, ką jis pažins (suvoks), pažins per Viešpatį ir vadovaujamas Viešpaties pasieks būdo ir veiksmų gerumą (islamo doktriną ir nuolankumą Allah‘ui, tai yra dvasinę doktriną).

Tai yra aukščiausiasis žmogiškojo tobulumo ir žmogiškojo titulo lygmuo, tai yra imamas, kuris šį lygmenį pasiekia per Dievo malonę, o tie, kas patys pasiekė šį tobulumo etapą, tampa tikraisiais imamo sekėjais.

Iš to darosi aišku, kad Dievo pažinimas ir imamo pažinimas niekada negali būti atskirti vienas nuo kito, panašiai kaip neatskirimi Dievo pazinimas ir savęs pažinimas, nes tas, kas pažino pats save, pažino tikrąją Allah‘o esmę.